QUOTE(norako @ 2007 11 27, 10:54)
Truputį kitaip..."mokytoju" aš pavadinau save (kabutėse), nes man gyvenime yra tekę patirti, kad pamoką iškėliau aukščiau mokinio (svarbiau buvo pasisakyti, išsakyti, pamokyti, pasidalinti, o ne išgirsti),
tada pajutau vienatvę. Kaip čia pasakyti (liūdna man diena...), už raidės žmogaus nepamačiau. (bet sako virtualybėj nėra tų žmonių už raidžių...). Man svarbu
ne būti svarbiai, priešingai. Ir va kartais tos "pamokos" "priverčia" susireikšminti...žiūri, o kito žmogaus jau ir nėra.
Matot, aš gal truputį kitu kampu žiūriu. Esu labai reikli sau. Kitiems esu kur kas mažiau reikli nei sau. Bet jei matau, kad situacija konkrečiu momentu reikalauja kažkam "prispausti uodegą", tuomet pasidarau labai reikli ir tam asmeniui. Kai esi sau labai reiklus, tuomet neišeina savęs ar savo darbų iškelti virš kitų. Kalbant apie mokytojo ir mokinio santykius, manau, vienareikšmiškai yra sugebėti pasakyti TAIP, kad tave išgirstų ir kartu įsiklausyti, kas tau yra sakoma. Jei sieki dialogo. Jei tenkina monologas, tada varyti savo tekstą be atokvėpio. Bet tada tebūsi įdomus tik pats sau

Turbūt nėra buvę, kad pamoką iškelčiau aukščiau mokinio. Galbūt dėlto, kad kalbėdama su žmogumi, turiu tikslą, bet ne planą, kaip kalbėti ir ką sakyti. Pokalbis yra gyvas. Matai pašnekovą, jo akis, jo kūno judesius, jo reakcijas. Pagal tai kreipi pokalbį viena ar kita linkme. Kalbiesi. Bariesi. Įtikinėji. Kariauji. Juokauji. Bet vistiek už viso to matai žmogų, matai, kur jį reikia "spustelėti", o kur ir kada "paglostyti".
Papildyta:
QUOTE(norako @ 2007 11 27, 10:58)
Ar jums svarbiau tai,
ko jūs išmokysit (kad tai, ką išmoksit yra svarbu, man jau aišku), ar tai,
ką jūs mokot? (atleiskit, kad dabar prikibau jau aš, kaip lapas pirty prie ...)
Žymiai svarbiau tai, ko išmokysiu, o ne tai, ką mokau. T.y. tai, ką žmogus įstengs pasiimti, o ne tai, ką aš pati sugebu.