QUOTE(kukuruze7 @ 2007 12 08, 10:30)
hm,cia ieskoma irodymu,kad vyras neistikimas,kai jis samoningai ir akivaizdziai iesko sekso partneres!

tai jau viskas gi aisku!ar esme yra pats veiksmas,faktas,pats procesas?man tai ne.man tai esme yra tas ieskojimas tos,su kuria isduoti zmona...tai bjauru ir cia jau aisku,kad nereikia jokiu kitokiu irodymu...
idomu man buvo tas poziuris,kad po neistikimybes kai kurios moterys tiesiog isnaudoja vyrus,ju pinigus,tiesiog gyvena kartu...na tai tikrai klausimas,kokias vertybes jusu vaikai perims?as isivaizduoju,kad jus buvote labai iskaudintos,taciau ar verta save toliau skaudinti gyvenant su zmogum,kuris jums kelia sleikstuli,kuris jums tik pinigu saltinis?

ar jums taip tikrai malonu gyventi?ar netampate panasiomis i tuos pacius jusu vyrus,kurie seima laiko tam tikra nasta???
as pati esu buvus isduota,taciau visgi yra didelis skirumas tarp 4metu draugystes ir 17metu santuokos su vaikais,todel nedristu jusu nei smerkti,nei peikti,tiesiog man idomus jusu pasvarstymai
Viskas daug sudėtingiau. Buvo prašyta skirtis - nenori. Viską kas liečia materiją ir įvairius buitinius rūpesčius visada tvarkė ir tvarko kolkas - puikiai. Tūkstantį kartų buvo kilęs noras dalintis, draskytis, gyventi savarankiškai, nes gi "kaip žema taip jaustis tokiai apgautai, kelis kartus su ta pačia (o tikriausiai ir ne tik su ta pačia). Bet:
sūnus dvykliktokas, tėvai tokio amžiaus kai jais reikia rūpintis kaip vaikais, atlyginimas iki 2000Lt. Primeskit skyrybos, turto dalybos kiek kainuos? O dvyliktokui reikalinga ramybė, bent jau skandalų pas mus nebūna. Keisti gyvenamąją vietą, mokyklą? O kiek kainuos buto išlaikymas, sūnaus studijos, galop vyras neatsisako padėti reikaluose su tėvais. Visą gyvenimą pripratus, kad ne viena sprendžiau šias problemas, tai patikėkit, mano amžiuje, jau taip lengvai švaraus lapo neatversi. Aišku, kaip aš sakau, na tokį palyginimą, o jei mirtis kurį iš sutuoktinių ištinka, tai antras nesustoja gyventi. Gyvas į žemę nelįsi. Tai gyventum, suktumeis kažkaip. Aš pamažu jau pasiekiau nors tiek, kad skyrybos mano sąmonėje jau nebeprilygsta vos ne mirčiai. (Kaip atrodė anksčiau).
Tai bandau įsijaust į naują rolę - "žmonos išnaudotojos". Įsivaizduoju, kad daugelis pasišlykštės čia mano tom "auksinėm" mintim. Bet pastebėjau, kad geriausiai su vyru pradedi sutarti, kai jau nieko gero iš jo nebesitiki.