Ar esate patenkintos gyvendamos užsienyje...

Sveikos o musu istorija tokia... isvaziavom pries metus i uk. Vyras paliko darba, na jis negaudavo didelio atlyginimo, bet ir ne minimumas buvo. As isvaziavau gaus pasiulyma darbui, ieskojom geresnio gyvenimo, kaip ir daugelis, su didelem viltim ir svajonem uzsidirbti pinigeliu tarkim buto remontui (ji turim savo), geresniam automobiliu ir tt. Vazuoti nebuvo baisiai baisu, todel kad vaziavom pas savus, darbas jau buvo, gyvenamas plotas taip pat, viskas butu gerai, jei ne dukryte, del kurios negaliu dirbti. vyras dirba vienas. as mokausi univesritete lt neakivaizdiai, todel turiu daznokai gryzti i lt ilgesniam laikotarpiui, todel negaliu ieskotis uk darbo legalaus kad ir tik part time... Tai vat, pinigu mum uztenka busto nuomai, vyro kelionei i darba, ir kas lieka tai nepilni 20 svaru per savaite maistui triju asmenu seimai... Kiekviena diena gailiuosi isvaziavus, o dabar jau kelias atgal bus geriausiu atveju kai pabaigsiu studijas. Butinai grisiu i lt ir ieskosiuos darbo namie, nes mum ten gyvenimas nera geras, mes egzistuojam kaip ir dauguma gyvenanciu lietuvoj, tai jau geriau namie egzistuosiu, nei ten. As nesakau, Anglija grazi, zmones daug laimingesni ir atsipalaidave, viskas ten gerai. Ir tikrai ten geriau gyventi materialiai, mum tiesiog nesiseka, ar kaip cia pavadinti... Ziaurus ilgesys tevu, draugu, artimuju, palangos tilto, traku pilies, musu maximos, duonos, silkes Tai va, as labai noriu namo!!!!

pirma karta kaip atvykau i norvegija pries 8metus buvo nezmoniskas ilgesysy lietuvai nors buvome visa seima cia,bet dabar vis sunkiau ir sunkaiu,ir noras kurti savo namus neblesta o stipreja,norvegija man nepatinka kaip salis,kas liecia gyvenimo kokybe,tai cia kaifas gyventi,bet esu is tu zmoniu kuriems reikia zmoniu surmulio,todel dbr daug mieliau rinkciausi anglija,o aisku geriausiai tai lietuva ir tik ja.galiu pasakyti,kad tie kas nepabande niekur vaziuot,niekas ir nenori,o kai pabandai tai kaip virusas,jau gryzimas i lietuva pasidaro labai tolimas,nes visada galvoje sukasi vis kia salis,ir geresnio gyvenimo kokybe bet kur bet ne lt.

hmm... skaiciau ir stebejausi...
as cia irgi palyginus visiskai neseniai. dar tik du su trupuciu metu... Taciau per ta laika nepajutau jokios nostalgijos , vadinamoji "tevyne" netraukia visiskai, netgi vaikas masto ka reikia susigalvot, kad tik nereiketu vaziuoti seneliu aplankyti, ir praso kad bilietai netruktu ilgiau kaip 2 savaites! (cia vasara turima omeny..), as isvis nenoriu i Lietuva, vyras irgi sake net pagalvoti nenori apie tai. Nors like tevai, gimines, taciau... na kiek gi su jais susitikdavai dirbdamas Lietuvoje? trumpam ir retkarciais, jei gyveni ne tame paciame mieste. Dabar velgi - skype ir jausmas lyg pabuve kartu.
nzn, nejauciu jokios nostalgijos.

Rrasytea, suprantu tave visiskai, pas mus pirmais metais buvo panasi situacija. Tik mano vaikas jau paauglys, vyras ir as, o maistui i savaite nevisada ir 20 svaru likdavo... dar dbar purto pamacius desreles saldytas . Pigios, riebios... uzkemsa skrandi... bulves fri - viskas i orkaite ir vakariene visiems trims uz 1 svara gaudavos... O dazniausiai tai budavo ir pietus. mes tai suauge, ale paaugliui buvo isties sunku...
Taciau gerai paieskoje, pasikankine, radome ir man darbelio, plius rankdarbiu pridariau is nevilties kruva, tai kaip ir prastumem laika. nors ir tuomet buvome be proto laimingi budami visi kartu. Lietuvoje, kad ir nejuasdami visiskai nepritekliaus, turedami gerus darbus, gerus atlyginimus, stoga ir tt.. nesijautem nei perpus laimingi nes tam kad galetume gyventi kaip gyvenome turejome arti po 16-20 valandu, faktiskai be iseiginiu... o jei ir budavo, tai retai sutapdavo mano ir vyro, vaikas kaip ir vienas augo visa laika... prabegom tevu priziurimas.
Taip kad as sakau, kad musu seima tikrai net nemasto apie gryzima i LT. vien del laisves pojucio... del bendrumo jausmo ir aplinkiniu zmoniu. Mums asmeniskai cia geriau. kaip bus ateityje - ateitis ir parodys, taciau "namo" tikrai nenorim

Rrasytea, o tu laikykis, tvarkykis tuos dokumentelius, sukask dantukus ir prakentek, susirask koki padieni darbeli, itaisyk mazaja i ta darzeli, pamatysi, pati atsigausi. pasaulis nusvis kitom spalvom

taip atsitinka tada,kai zmones per pora menesiu nori priprast savetimoj saly,patogiai isitaisyt,milijona uzsikalt.Pirmi metai patys sunkiausi,gyvenat per dvi salis ir tikites kazkokiu stebuklingu uzdarbiu.Jau senai niekas uzsidirbinet nevaziuoja,o tuo labiau su seimom.Islaidos dideles,kursas svaro zemas.Norint uzsidirbt,reikia palikt visus vaikus,studijas,vazinejimus pirmyn atgal,patogius bustus ir art kaip suniui,jei nepretenduoji i profesorius.

mes pries 10 metu emigravome i ispanija,ten pragyvene 8 metus sugryzome i teviske,is pardziu buvo liuks,visu pasiilge,gyvenimo lietuvoje....prabuve vienerius metus pradejome vis dazniau mastyti apie isvykima is cia,nes pradejo viskas erzinti,pradejome viska lyginti su gyvenimu uzsienyje.dabar jau keli menesiai kaip dirbame uk.dziaugiuosi kad pasirinkau isvykima ir daugiau gyventi i lt.tikrai nesiruosiu.karta paragaves emigranto dalios-negali sustot,lietuvoje darosi kazkaip dusna....
o seip,kiek zmoniu,tiek nuomoniu,vieniems norisi gryzti,kitiems ne....as manau kad verta pamatyti gyvenime ne tik savo kiemo vartus....

Pastebejau, kad sunkiausiai tai padaryti pirma karta.

tikra tiesa,tai padaryti sunkiausia pirma karta.....o paskui jau traukia ir traukia tuo labiau kad musu lietuve toli grazu nera svajoniu salis,tai ir traukiame ieskoti geresnio gyvenimo....aisku,atsiranda ilgesys po kiek laiko lietuvai,traukia namo,atrodo ten viskas grazu gera...bet kai nuvyksti ir pabuni ilgeliau pamatai kad tie visi grazus prisiminimai like is musu vaikystes musu pasamoneje.....o realybe sendien visai kitokia

todel pazystamiems, kurie gyvena dar padoriai, bet svajoja tik keliems metams isvykt padirbet, sakau, kad geriau to nedarytu, nes ramybes nebetures

tikra tiesa,savo kailiu patyriau...karta paragaves,negali sustot

O kodel kai zmones klausia patarimo, visada rasoma, "kad pinigai ant medziu cia
neauga" ar "milijonu cia neuzdirbsit". Man atrodo, kad zmogus gali buti laimingas ir
be tukstantiniu saskaitu. As, pavyzdziui cia pripratau nuo pirmos dienos. Gal musu
seimai labiau pasiseke, bet as kaip ir Daumox visai nepasiilgau tevynes (iskyrus tevus ir draugus). Va turim bilietus i Lietuva, o kiekviena vakara
pagalvoju, kad manes visai ten netraukia. O ir maziukes sako, kad gal dar
atidedam skrydi. Cia visai kitas gyvenimas, net kvepuojasi lengviau. Vyriausioji
dukra ir neatsidziaugia mokslais koledze. Lietuvoje mokytojai pikti, pasipute, o cia
kaip vyresnieji draugai, tiesiog turintys daugiau gyvenimiskos patirties ir ziniu ir
mielai jomis besidalinantys. O ir kaip mamom ar seimininkem cia geriau - nereikia
sukt galvos ka siandien pirksiu, o kas dar palauks. Maistas ir apranga tikrai
iperkami. O ir pramogoms lieka. Ir cia be visu taip aprasomu milijonu.

As tai labai noreciau, kad cia atvaziuotu tevai ir draugai visam laikui.
Daug prirasiau, bet galiu pasakyti, kad musu seima dziaugiasi emigracija.

Smagus skaityti,kad kazkam emigracija nekelia depresijos ar kitokiu psichologiniu problemu Sekmes!