Įveikiau nevaisingumą

Aciu visoms uz sveikinimus, bet i klausima kaip tai atsitiko jei kiausimtakio nera toje puseje as negaliu atsakyti. Tai stebuklas!!!!!!!! Tikekite jais, jie buna!!!!!!
Man net gydytoja negalejo paiskinti, ji tik pasake visko buna buna kai vienoje puseje yra tik kiausimtakis, o kitoje puseje tik kiauside ir moteris pastoja, kaip tai paiskinti nieks nezino. Tai stebuklas!!!!! As tiesiog skraidau padebesiais ir laukiu to stebuklo isvystant pasaulio. As laiminga, kad tai ivykos, bet ivyko kai visiskai nesitikejau, kai visiskai buvau rami kad nieko si menesi nesigaus, kai galu gale is tradicines mylejimosi pozos (kuri sakoma yra geriausiai vaikuciui daryti) pakeiteme i "Suniuku" tai tas stebuklas ir gavosi. Gal sie isvardinti dalykai gali padeti ir jums kuriai nors ir ivyks stebuklas. Linkiu jums ir buti paciomis laimingiausiomis moterimis kaip as jauciuosi siuo metu.
Linkejimai visosms ir daug vilties viskas bus gerai

gal dar kiek ankstoka rašyti į šį skyreli, nes mums 32 nėštumo savaitės, bet labai noriu pasidalinti tuom džiaugsmu, kuris gyvena pas mane pilvelyje
istorija būtu tokia,pradžioje saugojomės kontraceptikais, paskui nutraukus negalėjau pastoti, taip ir prasidėjo ėjimai pas gyditojus po poliklinikas, paskui važinėjimas i Kauno KMUK ,ten atliekama daug tyrimu (kraujo,spermos ,gimdos nuotrauka,t.t) nieko neranda, sako viskas tvarkoje, pradėjau važinėti į klaipėdos Vaisingumo klinika, ten taip pat daromi įvairūs tyrimai, itariamos Policistinės kiaušidės, pradėjo stimuliacijas, ir iš antros stimuliacijos mums pasisekė, negalėjom patikėti, juk nevaisingumo stažas jau buvo 5 metai, gal net daugiau. negaliu atleisti sau ,kad ankščiau nesikreipiau pas vaisingumo specialistus, o vaikščiojau pas šundaktarius.
na ir štai gruodį mes laukiame savo mažo stebuklėlio
labai džiaugiausi kai atradau internete šį skyreli,tai man padėjo,sunkumo akimirkomis, labai gera buvo bendrauti su suprantančiais ką tai reiškia, gaila nelabai galiu bendrauti dabar, mano nėštumas gan sunkus, jau 4 kartus gulėjau ligoninėj, todėl vis mažiau prieinu prie kompiuterio,greit pavargstu ir daug gulinėju,bet visas čia susirinkusias merginas labai gerai suprantu ir linkiu kuo didžiausios sėkmės, už jus visas sergu ir džiaugiuosi kiekvienos sėkme

labai norėčiau padėkoti nuostabiai Gyditojai JOLANTAI SĄLYGIENEI

Sveikos merginos,
Po antros dvigubos IUI pastojau, bet deja 7 nėštumo savaitę teko nutraukti - nesivystantis. Nepastojimo priežastis – policistinės kiaušidės.

2,5 metus niekaip nėjo pastoti, bet kadangi taip rimtai neplanavome vaikelio, manėme bus netyčiukas ir gerai, tai nesukau sau galvos. Ir štai vieną dienelę mes su vyru nusprendėme kad norime to mažyčio žmogučio, kuris suteiktų mūsų gyvenimui prasmę, džiaugsmą ir norime kuo greičiau. Dar praėjo porą mėnesių nesisaugojimo ir tada pamaniau, kad kažkas negerai, juk jau 3 metai, o mes dar neturime vaikelio. Pirmiausia vyras nuėjo išsitirti, rezultatai-jam viskas gerai. Tuomet aš pradėjau ilgą kelionę per Klaipėdos gydytojus ginekologus.Ir ka, kadangi man tebuvo tik 23 metai, o vyrui 22m, tai iš visų gydytojų ( tuose tarybiniuose ginekologiniuose kabinetuose) girdėjau tik tokią frazę: mergyt dar jauni esat, iki 30 metų dar daug laiko, tai spėsi pastoti. Ir ate... Tuomet rankas jau buvau nuleidusi, oi kiek ašarėlių praliejau... Kol vieną dieną nenuėjau į Klaipėdoje esančią "Vaisingumo kliniką". Man gydytojas Diržauskas iškart , be jokių kalbų paskyrė tyrimus ir nustatė , kad nevyksta ovuliacija. Jis dar pasakė, kad taip ir nebučiau iki senatvės pastojusi su tais mūsų tarybiniais ginekologais ir jų pasenusiomis pažiūromis. Po 2 mėnesiukų ovuliacijos skatinimo, aš sužinojau, kad laukiuosi, nors nėštumas buvo labai sunkus, dabar džiaugiamės savo mažyle...

Oi kaip aš suprantu šeimas, nesulaukiančias gandro.. Esu tai patyrusi.
Apie 7 metus gyvenau tik viltimi, kad kada nors turėsiu vaikeli. Su kiekviena diena vis skaudžiau darėsi suvokti, kad galbūt to neteks patirti. Nenorėjau to pripažinti garsiai. Dauguma draugu turėjo šeimas, vaiku, stebėjosi kodėl mes su vyru taip ilgai delsiam. O aš nenorėjau apie tai kalbėti. Man atrodė, kad jei tai ištarsiu garsiai - jau nebepakeisiu - tai bus jau faktas. Taip bėgau nuo atsakymų, net geriausios draugės nežinojo. Visiems kartojom, kad spėsim, kad dar pagyventi sau reikia, o giliai širdyje ašarą braukėm. Abu su vyru labai mylim vaikus.
Mūsų problema buvo dėl vyro nekokybiškos spermos. Aišku, turbut ne viena pagalvojot, kad rastumėt kitą vyrą ar pan. Natūralu, juk kiekviena jaučiame instinktą susilaukti vaikų, o kai tam yra kliūčių - dar labiau.
Taigi, jau buvome pradėję įvairius tyrimus, bet niekas neguodė. Visur atsakymas buvo vienas - jokių garantijų nėra. Galima sakyti, kad tuomet viltis netgi sumažėjo. 7 metus nesisaugai, turi daugmaž reguliaru lytini gyvenima ir - nieko...
Galiu ilgą istoriją savo išgyvenimų pasakoti, ką išbandėm, kaip pykomės ir vos neišsiskyrėm.. Tačiau ne tam čia rašau. Vis dar gyvenu su tuo pačiu vyru, tačiau AŠ JAU 7 MĖN. LAUKIUOSI! ir aišku nuo savo vyro, ir natūraliai pastojusi.
Gal ir jums, brangiosios, padės paprastas dalykėlis. Girdėjau, kad ne viena šeima tą patyrė. Galbūt tai stebuklas, bet ir medicina šiuo atveju turi savo paaiškinimą.
3 mėnesius viena buvau išvykusi į Angliją. Po jų atvažiavo ir mano vyras - dar po mėnesio aš jau laukiausi! Medikai sako, kad padėjo susilaikymas - vyro organizmas tarsi "sukaupė" geriausią spermą. Tačiau tokių išsiskyrimų savo gyvenime jau buvome turėję, tačiau... Gal ir banaliai skamba, bet galbūt Anglijos klimatas palankesnis pastojimui... kaip jau sakiau - tai ne mano pirmos istorija..

Svarbiausia - tikėkit ir laukit!

Labutis,
Nusprendėme nesisaugoti, nes jau norėjome mažylio, tačiau praėjo 2 metai, o rezultatų jokių... Ėmiau nerimauti, gal kas ne taip, be to ir ciklas kažko sutriko. Taigi pradėjau vizitus per gydytojus, praėjo metai, o mažylio nėra Kiekvieną dieną sukosi mintys, kodėl nepastoju, kas negerai... Galų gale kreipėmės į vaisingumo klinikoje Klaipėdoje dirbantį gyd. V. Diržauską Diagnozė: nevyksta ovuliacija. Gydymo eigoje buvo atlikta: gimdos nuotrauka, ištirta vyro sperma, stimuliacija serofenu (naudos jokios), gyd. siūlė, kai tik norėsim ir būsim pasirengę, ivf procedūrą, nes natūraliai yra šansų pastoti, tik neišku kada. O iki tol, kad ciklas neišsiderintų, paskyrė gerti duphastoną. Dieną naktį mintys sukosi tik apie vaikelį, labai labai jo troškome... Tačiau su vyru nusprendėme, kad laiko dar turime ( man 24, o vyrui 31 metai), bandysime bent metus natūraliai pastoti, tačiau metų neprireikė lygiai pusmetis ir aš nėščia Laimei nebuvo ribų...
Taigi, sėkminga pabaiga ir gydymas neilgas ( nuo pirmojo vizito pas gy. Diržauską iki dviejų juostelių nėštumo teste praėjo lygiai metai). Taigi, kad ir kaip norėtume ir lauktume, bet mažylis pats nusprendžia, kada jam geriausia ateiti...
Sėkmės ir tikėjimo, kad viskas bus gerai

Sveikos brangiosios
Nusprendziau ir as pasidalinti savo pastojimo istorija
Pati ilga laika skaitydavau ivairiu dalyviu laiskelius ir ilga laika versdavau forumo puslapius Nesulaukiancioms gandro ne viena asara esu isliejus perskaicius istorijas su laiminga pabaiga ir sventai tikejau kad kada nors ir as savaja parasysiu
tai va pradesiu nuo pradziu ...
Mes su vyru pradejome planuoti lekiuka nuo 2002 metu laukem lauke laukem ir po metu kreipiausi pas gydytoja kodel nesuliaukiam ????
Aisku atsakymas buvo tikriausiai kaip ir daugumai is jusu kad reikia pasidaryti pradzioje begale tyrimu man ir kas be ko vyrui
Viska pasidareme , bet visi duomenys buvo geri , jokiu probleblemu tik gal kartas nuo karto padidejes prolaktino kiekis kraujyje ir tai nezymiai, laukem toliau apie pinigus isleistus kiekviena menesi testams , verksmus ir nervus kiekviena karta sulaukus menesiniu tikriausiai net nereikia pasakoti ....Apie pseudo pirmu niestumo pozymiu jutimus, pykinimus, agurku norus ir t.t. irgi ....
Galu gale drauge pasiule tipo nebloga privacia gydytoja -ginekologe , tai va as pas ta sarlatane nuejau siu metu liepos men. kad jus brangiosios butumete girdejusios kiek ji man visokiu baisybiu rado pas mane ir kokia ji man ateiti nupiesi , zodziu sake kad labai didele gimdos kaklelio zaida, ir be to tikrai matanti endometrioze , o as sdiek tiek suprantu medicinoje .... Ir ji man sako ar zinai vaikeli kad su endometrioze tu gyvenime gali nepastoti , zodziu ta ragana pasake taip dabar tau reikia butinai pasigyditi pas mane o veliau as tave nusiusiu pas dar kazi kokia super truper specialiste nevaisingumo klausymais, pas kurtia tau irgi dar apie pora meteliu teks pasilankyti ( Pamirsau pasakyti kad veiksmas vyko Vilniuje)tai va sumokejau as tai geradarei apie 400 lt uz vizita ir isejau kaip zeme pardavusi , nebezinojau ka daryti ir ko griebtis , kuo pasitiketi , valstybiniai gydytojai sake laukti , sita sake nieko nesulauksi
Aisku vel masine psichoze , nervai barniai su vyru ;ier pan....
Tada jau pasakiau savo mamai kad gali buti taip kad anuku niekada netures....
Mano mama pasirodo pazinojo viena nebloga gydytoja , pas kuria ir nedelsiant mane nuvede, ji apziurejusi pasake kad nemato jokiu problemu rimtu ttik tiek kad gal tas prolaktinas kazka truputi buria, o siaip liepe atsipalaiduoti pailseti ir pagerti bromkriptino tableciu .
As taip ir padariau isvaziavau prie juros viena, nes vyras buvo tuo metu komandiruoteja, labai atsipalaidavau nuo tos problemos, gerai pailsejau , pageriau puse men. tableciu ir rugsejo viduryje pasijauciau labai nekaip , pradejo pykinti po kiekvienos hormonu tabletes ir siaip nemiela gyventi pasidare, pamaniau kad tikriausiai organizmas pradeda netoleruoti hormonu
(Tiesa budama prie juros daviau sau tvirta pazada nebepirkti nestumo testu tol kol menesines neveluos nors dvi savaite) +odziu jauciausi vis prasciau ir prasciau , o cia ir menesiniu nera, pamaniau kad su tais hormonais visa cikla susigadinau ....
bet po 2 savaiciu pasidariua testa ir negalejau patiketi savo akimis jis rode dvi juosteles, aiske apie dziaugsma ir laime ta ryta nera ne ko pasakoti , zodziais nepasakysi , kita ryta dar viena testa pasidariau ir tas dvi juosteles rode as is pradiu maniau kad galeciau daryti ir darytui tuos testus ziureti ir ziuteti kaip jie virts teigianmais uz visus tuos metus kiek prisiziurejau i juos su vienu pagaliuku ...
tai va tokia buvo mano istorija o dabar as jau lankausi pas busimas geguzinuku mamytes
Is viso to as pati sau pasidariau isvada kad pas mus buvo tikriausiai labiau psichologine problema o ne kokia nors kita .
Linkiu jums visoms sekmes turincioms ir mazu ir dideliu problemu ir svarbiausia niekada neprarasti tikejimo stebuklais Be to juk Greitai Kaledos - tikras stebuklu metas

Na, pagaliau ir aš galiu parašyti į šį skyrelį. Tik pakeisčiau jo pavadinimą pritaikydama sau: "Mes kartu įveikėme mano nevaisingumą" Merginos, nerašysiu savo istorijos, nes jūs ją žinote "skersai išilgai" , tik noriu dar kartą pasidiaugti, kad po antrojo IVF+ICSI susilaukiau sūnelio Matuko Linkiu visoms Jums pradėti rašyt laimingas istorijas į šį skyrelį. Bučkis, Eglė.

Ir aš nutariau pasidalinti savo džiaugsmu. Po beveik 7,5 metų laukimo, prieš keletą dienų sužinojom, kad nauja gyvybė beldžiasi manyje. Neapsakomas džiaugsmas!
Kadangi prieš keturis metus buvo negimdinis nėštumas, paaukojant vieną kiaušintakį, o kitas buvo, anot gydytojo "tik į bliūdą", atseit, niekam tikęs, tad vilčių turėjom nedaug. Tačiau vis tiek ryžomės rekonstrukcinei operacijai ir beveik prieš metus ją atliko - bandė suformuoti kažką panašaus į tinkamą keliuką . Vilčių irgi nedaug suteikė. O ir galimu sėkmės atveju gasdino didelė negimdinio nėštumo rizika ir t.t.
Tačiau gęstant visoms viltims ir pradėjus tvarkytis įvaikinimo dokumentus, sužinojome nuostabią žinią. Jau penkta savaitė ir echoskopijos tyrimas parodė, kad nėštumas normaliai gimdoje įsitvirtinęs gydytoja pati vos ne krykštavo iš džiaugsmo, ir vis kartojo - stebuklas! Dabar belieka laimingai sulaukti mūsų stebuklėlio atėjimo!
Visad turėkime lašelį vilties ir didelį tikėjimą!
Džiaugiuos, galėdama pasidalinti su jumis ir galbūt suteikti vilties, nes būtent skaitydama šį skyrelį jausdavau palaikymą... SĖKMĖS laukiančioms to STEBUKLO!!!

Beveik metus skaitydavau supermama. Iš pradžių-planuojančių skyrelį, bet paskui vis dažniau ėmiau lankytis čia, pas jus. Po keturių mėn. nesėkmingo planavimo, kreipiausi į gyytoją. Įtarė policistines kiaušides. Vieną mėnesį teko gerti bromriptiną, nes buvo padidėjęs prolaktino kiekis. Vėliau viskas susitvarkė ir echoskopo pagalba gydytoja matė, kad ovuliacija tvarkingai vyksta tai vienoj, tai kitoj kiaušidėj. Deja, nėštumo testai rodė vieną juostelę Tada gydytoja patrė kreitis į VK. Ištyrus mano vyro grikiukus, paaiškėjo, kad čia ir bus mūsų neastojmo priežastis. Mane ištyrė dėl kokų, -plazmų ir t.t., bet nieko nerado, hormonai taip pat buvo tvarkoj. Čia reikia pasakyti didelį AČIŪ gydytojai Žilaitienei. Po mažiau nei trijų mėnesių gydymo mano vyro rezultatai pradziugino mus visus
Deja, leliukas neskubėjo pas mus. Jau ruošiausi gimdos nuotraukai, bet jos neprireikė, nes pagaliau sulaukėme dviejų juostelių Labai dziaugiuosi, kad nelaukiau metų, kad tiek mano gydytoja, tiek VK gydytojai buvo tikri profesionalai.
Ačiū jums merginos už tai, kad palaikote viena kitą. Stiprybės jums ir nepraraskite vilties sulaukti savo stebuklų

Ilgai galvojau ar rašyti man čia, ar pasakoti savo istoriją. Bet draugė įkalbėjo, tai susikaupiau ir rašau.
Taigi, kai pardėjome planuoti vaikiuką - manėme, kad viskas pavyks iš karto. Mėnuo, du, trys - pradėjau nerimauti. Norėjau iš karto kreiptis į daktarus, bet mama atkalbinėjo, tipo dar anksti, dar jauna, spėsi. Bet atradau šį forumą, pradėjome kalbėtis su merginomis. Sulaukiau daug patarimų, daug palaikymo ir padrąsinimo. Po metų nepastojimo kreipiausi į polikliniką, dešinėje kiaušidėje "atrado guziuką", bet daktarės manymu, tai buvo uždegimas ir 1,5 mėnesio ji mane gydė. Tai tabletėm, tai kitom tabletėm, tai "ukolais". Visas užpakaliukas buvo subadytas. Tuomet viena forumietė įkalbėjo neterliotis su tom poliklinikos gydytojom ir kreiptis į dr. V.Klimą. Jis iš karto pasakė, kad jokio uždegimo pas mane nėra, o yra "darinys" neaiškus kiaušidėje. Taip pat nepaminėjau, kad prieš tai, porą metų atgal pabudau ryte su žiauru skausmu dešiniajame šone, daktarai įtarė apendicitą, ginekologai apžiūrėjo ir pasakė, kad iš jų pusės viskas čiki, todėl vėl išsiuntė pas chirurgus. Ir ką manote, apendicitas buvo tvarkoje, rado įplyšusią kaiušidę. Dėl ko ji įplyšo - niekas man taip ir nepaaiškino. Man išpjovė apendicitą ir chirurgai patys susiuvo kiaušidę. Tik vėliau sužinojau, kad chirurgai ir ginekologai siuva skirtingai. Po kelių dienų mane išleido namo, dar po kelių dienų atvežė mane vėl į tą pačią ligoninę su temp. 40, kračiausi visa. Apžiūrėjo chirurgas (jau kitas, nes mane operavęs atostogavo) ir iki šiol atsimenu kaip šaukė seselei, kad tuč tuojau ruoštų operacinę, kad skubiai reikia operuoti. Nes viduje viskas pūliavo, pasirodo pirmos operacijos metu įnešė man infekciją. Bet operacijos teko laukti gal 2 valandas, nes atvežė du pacientus su apendicitais, o jie abu su širdimi turi problemų. Jie buvo svarbesni. Tos dvi valandos laukimo - pačios baisiausios mano gyvenime. Man skaudėjo visą odą, plyšo galva, prie mano odos niekas negalėjo prisiliesti, rėkiau iš skausmo, lyg mane gyvai pjautų. Kai seselė atėjo su dviem švirkštais, maniau - iškesiu. Bet kai leido vaistus - net tėvas apsiverkė ir išėjo iš palatos. Aš jau pradėjau prarasti sąmonę, dar ir susirgau tą dieną, ėjau iki WC su mama - atgal prie pat lovos praradau sąmonę ir tuoj pat vėl asigavau. Kai pagaliau mane vežė į operacinę - su tėvais atsisveikinau. Sunkios valandos buvo, mačiau, kaip koridoriuje tolsta tėvai, jie verkė apsikabinę. O mane vežė... Po operacijos gydytojas man pasakė, kad jei mane atvežtų į ligoninę kitą dieną - būtų per vėlu. Klausiau kas tada būtų, bet nenorėjo jis nieko sakyti. Tik tėvai man aiškino, kad infekcija būtų nuėjusi jau į kitus organus, karujas ją išneštų per visą organizmą.
Žodžiu, sunkiai atsigavau po operacijos, bet tuomet negalvojau apie vaikus, džiaugiausi, kad pagaliau bus viskas gerai.
Tai va grįšiu jau prie dr. V.Klimo. Jis stebėjo mane kelis mėnesius, o "darinys" kiaušidėje nenyko. Ir jis pasakė, kad be laparaskopijos neapseisiu. Gimdos nuotraukos ačiū dievui, nereikėjo daryti. Operavo mane Greitosios pagalbos ligoninėje. Viskas praėjo gerai, rado sąaugas, jas pašalino. rado I stadijos endometriozę, visus židinius pridegino, o "darinys" kiaušidėje ir buvo didelis endometriozės židinys. Operavo mane liepos mėn. Rugpjūtį ilsėjausi, rugsėjį gyd. V.Klimas atostogavo. Kai apsilankiau rugsėjo pabaigoje, kiaušidėje (ir vėl gi dešinėje) rado subrendusi folikulą. Kelis kartus leidau Ovitrelį, bet nesprogo tas folikulas, tada teko ciklą praleisti, kad jis išeitų. Taip pat gyd. pasiūlė hormonus pasitikrinti, buvo padidėjęs PRL, gėriau bromokryptiną. atėjau po mėnesio ir pamatė daktars, kad auga jau nauji folikuliukai. Mėnesio viduryje pridaviau kraują, bet gydytojas pasakė, kad ovuliacijos nebuvo. Aš įtikinėjau jį, kad buvo, nes visada jaučiau ovuliaciją. Išsiprašiau pakartoti kraujo tyrimą po kelių dienų. Ir ką gi - buvau teisi, ovuliacija įvyko. Tada liepė laukti arba nelaukti mmm. Negalėjau taip ilgai laukti ir tą dieną, kai turėjau susirgti pasidariau testą, viena ryški, kita vos vos matėsi. Dar vyras sakė, kad tik viena I yra, prašiau žiūrėti dar, dar ir dar. Vis gi sutiko su manimi, kad yra dar viena I, tik vos vos matėsi. Vėl į forumą įlindau, merginos įtikino nuvaryti priduoti HCG, o čia buvo šeštadienis, kai visi dirbo prieš šventes. Lėkėme su vyru, kad tik spėtume, po valandos paskambinu ir man pasake, kad HCG 19,93, kad tai vienos savaitės neštumas. Taigi, aš jau 17 sav. Vaikiukas jau spardosi. Teko ir dufastoną gerti, nes gimda norėjo "išspjauti" vaikiuką, nepatiko jai. Bet tikėjau, kad viskas bus ok. Gimdyti man liepą, beveik tą pačią dieną, kai darė man laparaskopiją. Turbūt liepos mėn. man neša laimę.
Linkiu ir jums visoms laimės... Svarbu, tikėti. Aš save įkalbinėjau tiesiog, kad VISKAS BUS GERAI, tiesiog įtikinau pati save. Nors buvo visko, net vyrą vos nepraradau, bet ... dabar mes laimingi... Linkiu ir jums to paties...

Labukas visoms busimoms ir esamoms mamytems. Daznai uzsuku i si puslapiuka pasiskaitineti ir geru patarimu susirasti. Tik rasyti labai jau tingisi. Bet sia istorija ir as noriu papildyti Jusu visu laimingu istoriju susneli. (p.s. atsiprasau kad rasau ne lietuviskomis raidemis, man taip kazkaip greiciau rasosi). Tai va. Kai tik su vyru susituokeme o tai buvo pries 2 su puse metu, tuo pradejome planuoti vaikuti, nes buvo smagu ziureti i draugu leliu todel ir mes tokio uzsimaneme. As nustojau gerti kontaceptikus. Tik nustojau gerti ir mano cikliukas visai pakriko, nors pries gerima tikrai to nebuvo. Taigi tu vaisingu dieneliu pasiskaiciuoti nelabai pavykdavo. Na pirmus tris menesius po kontraceptiku tai kaip negrai dirbome kad tik uzkiptu. Deja...Paskiau darbavomes bet reciau, o mano ciklas tai kas trys menesiai pradejo tik menesines buti. Tada nuejau pas savo ginekologe. Ji man vel israse kontraceptiku trims menesiams. O as kaip jauna durnele ja tikejau. As vel tuos kontraceptikus pageriau, o ciklas kaip nesiatsistate taip neatsistate. Vel nuejau pas ta pacia gydytoja ir vel man ji kontraceptiku tik jau silpnesniu israse. sako na jei nepades tai sisuime i Kauno klinikas. As tada padekojau jai uz toki "nuostabu" gydyma kuris truko 1.5 metus ir jokio siuntimo nelaukusi pati nudroziau i tas Klinikas. Ten atliko visus tyrimus. Pasirodo nevykdavo pas mane ovuliacija. Tai uzteko tik du menesius pagerti Clostilbegita (na pavadinima gal ir ne taip parasiau seniai jau geriau, bet kas su nepastojimu susidurusios esat turetumete zinoti si vaisciuka) ir Ovedrili suleisdavo. va dar sake kad gimda i kaire pakrypusi. Tai as supermamoje pasiskaiciau kai tokia problemele yra su gimda geriau myletis "suniuku" tada greiciau galima pastoti. Taigi tie vaistukai ir tikiu kad ir tas "suniukas" padejo mums susilaukti leliuko. Jam dabar yra 2 menesiai.
Taigi busimos mamytes nenusiminkite, svarbiausia yra geri norai, o beto atreja Sv. Valentino naktis! Visos linkiu pirmiausia geru gydytoju ir paselusiu naktu!