Realiai suvokiu, kad santykiai neturi ateities!!!
Sprendimo nepriimu, nors nera, ko cia laukti. Db truputeli lengviau, nes apie tai jau zino ir pussesere, kuri gyvena Kaune, ir geriausia drauge... Zinau, kad jos padetu, ir padeda ir isklauso, ir ...
Anksciau tylejau, nes nesu tas zmogus, kuris lengvai issipasakoja savo bedas, as lengviau isklausau... Bet ir gerai, kad issikalbejau, o anksciau tik ir verkdavau vien, tyliai, vyrui matyt buvo malonu...
Db asaru akyse neber, ir del sito "zmogaus" tikiuosi nebebus... Tik, kai jis geras man sunku, sunku prabilti apie skirybas, nors ne karta kalbeta... As is vis nebezinau kas geriau vaikui... Man geriau viska nutraukti, kazkaip noriu issivaduoti is tu gniaustu, bet vis pagalvoju apie leliuka, ar ji man atleis, kai paaugs... Kaip manot mamos???
Jis ja myli, bet man aukoti savo gyvenima... Taip pat suvokiu, kad as nenoreciau augti su pateviu, dziaugiuosi, kad turiu normalia seima... Nelinkiu to ir savo vaikui. As taip ja myliu, kas geriausia jai, ji deja dar pasakyti negali... Man teks priimti sprendima, tikrai teks, nes visio mintys tik ir sukasi apie tai, kaip jis laika leidzia su ja, as negaliu atsiriboti, negaliu apie tai negalvoti, kai grysta mane tas jos kvapas zudo, ir jauciuosi taip slyksciai...
Ar as susitvarkysiu viena??? Vaikas - didele atsakomybe, bet as stengsiuos!!!