Aš sutinku su Remka, kad svarbiausia yra tai, ką tu valgai. pvz. aš studijų metais svėriau 78-80 kg, ūgis 165 cm. Gyvenau bendrabutyje ir kaip visi studentai mitau tuo, kas papigiąja (bulvės, makaronai ir pan.) ir ką tėveliai įdėdavo - cepelinai, kotletukai, karbonadai, mišrainės baltos trilitriakais atsiveždavau ir pan. "Nu kaip čia vaikui reikia, dar nusilps" - mamos žodžiai. Nu ir maitindavomės mes kada papuola, jei dar koks atsiskaitymas, tai ir nakti taip nekukliai užkerti

Nusprendžiau sportuot, susiradau kažkokį klubą, 4, o kartais ir 6 kartus per savaitę lankiau tas aerobikas. Ir... jokio efekto, nu duok die, kad ten koks kilogramas gal ir nukrito, nu kūnas stangresnis gal tapo, bet apimtys nemažėjo

Baigėsi mano mokslai, išvažiavau gyvent į Vilnių (mokiausi Kaune), pradėjau gauti atlyginimą ir atsisakiau tėvų paramos (maisto prasme). Čia jau, mat aš didelė, užsidirbu, pati išsimaitinsiu.

Po pusmečio aš svėriau kažkur 68 kg ir svoris toliau sėkmingai mažėjo. Nedariau jokių drastiškų dalykų, nesportavau, nes pernelyg pasinėriau į savo darbą, reikėjo daug ką išmokti. Griždavau ir vėlai (darbas pamaininis) ir normaliai, dažnai pavargus, apie kotletų kepimą net kalbos nebuvo. Jogurtukai, varškytė, daržovių salotos, vaisiai, mėsytė, duonos nusipirkt porą kartų pamiršau, o paskui pamačiau, kad ir be jos dešrą galima valgyti

Aš pati savo svorio sumažėjimą pamačiau, kai visi aplink suokt pradėjo, kad galbūt įsimylėjau, kad taip lieknėju. Mažiausiai esu svėrus 60 kg ir buvau labai savim patenkinta. Aisku, pas mane ir darbas fiziškai buvo apkrautas, visą dieną ant kojų. Tas irgi turėjo įtakos.
Na, dabar tai

nors ir vasara, bet sėkmingai platėju. Pakeičiau darbą, kuriame dabar turiu marias laisvo laiko, tai tik valgau apsisukdama, o dar visokie vakarėliai... draugai... alus... ir užkanda vėlai vakare... vasara visgi... Prie darbo dar tokia užeiga yra, kur pigiai parduoda skanius cepelinus

Tai vos ne kasdien juos šlamščiu

Ko norėt... Nors

kiekvieną dieną į darbą ir iš darbo einu pėstute (30 min. kelio nuo namų)...
Taigi, aš manau, kad kol nepradėsiu sekt ką, kaip ir kada valgau, tol galiu pamiršt aptemptas maikutes ir kitus mėgstamus drabužius, į kuriuos įsispraudus atrodau juokingai
Jei kada nors, laimę vaikydamiesi, ją rasite, tai, panašiai kaip senė, ieškanti savo akinių, pastebėsite, kad ji visą laiką buvo jums ant nosies.
(H.V.Šo)