Ką aš prisimenu? Pradžią miglotai, tik tiek, kad gyvenom tokiam pusrūsyje, kur buvo vienas kambarys, virtuvė padaryta iš koridoriaus ir didelis vonios kambarys. Pro langą beveik nieko nesimatė, išėjus į lauką, buvo netoli miškelis, nusileidus laiptukais - stotelė. Tai buvo netoli Antakalnio troleibusų žiedo, dabartinėj B. Sruogos gatvėj (tada ji berods Gaškos vadinosi). Tiksliai žinau, kur, nes kai stojau į VU, mama mane lydėjo į Saulėtekį ir buvo nuvedus prie to namo. Dar pamenu, kaip vieną šaltą žiemos dieną su balta mašinėle atvažiavo tėčio bendradarbis ir nuvežė mus į Vilniaus raj. Pagirius, kur tėvai gavo Vilniaus šiltnamių kombinato tarnybinį butą. Jame buvo du kambariai, penktas aukštas. Tada pas mus iš kaimo persikėlė senelė (mamos mama), nes kaip sužinojau vėliau, vaikų darželyje nebuvo vietos, o kai pastatė didesnį darželį, vaikų, kuriems iki mokyklos buvo likę mažiau nei du metai, nepriėmė. Darželis buvo netoli mūsų namo ir kiekvieną rytą girdėdavom, kaip tėvai veda į jį savo rėkiančius vaikus. Kieme nebuvo žaidimų aikštelės, su močiute eidavom vaikščioti į miškelį. Vos nutirpus sniegui, tėvai mus išveždavo į kaimą, savo mašinos neturėjom, tėtis prašydavo sa kolegų, kad padėtų. Kasmet per mano gimtadienį mus aplankydavo močiutės sesuo, teta Malvina iš Kauno. Visada atveždavo dovanų kokią nors medžiagą (tik vėliau sužinojau, kad jos žentas dirbo fabrike ir vogdavo medžiagas, sovietmečiu tai buvo įprasta). Atsimenu, kaip 5 gimtadienio proga tėvai atvažiavo į kaimą ir atvežė didelę dėžę dovanų, o joje buvo žalias lėlių vežimėlis. Aš labai džiaugiausi šia dovana. Mano močiutė buvo kolūkio siuvėja, todėl negaudavo daržo ravėjimui, o va kitos kaimynės ravėdavo kolūkio daržus už kelio. Didelė atrakcija kaime buvo javapjūtė, mėgdavom žiūrėti, kaip pjauna dideli, raudoni kombainai. Tačiau dažniausiai sėdėdavom šalia senelės, kai ji siūdavo, senelė ir mums duodavo atkarpų ir siūdavom lėlėms rūbelius. Arba senelė nueidavo į kaimo parduotuvę ir nupirkdavo mums plastelino lipdymui. Kartais siūdavo mums sukneles, todėl to trukumo kaip ir nejautėm. Atsimenu kaip tėvai nupirko spalvotą televizorių Tauras, nes senasis sugedo. Sėdėjom ir svarstėm, kokio dydžio bus televizoriaus dėžė, bet atvežė be dėžės, nes su dėže netilpo į mašiną.
Atsimenu, kaip mane mama ruoš mokyklai, tada vasarą dvi savaites buvo parengiamoji grupė. Nežinau, kam jos reikėjo, jai lankyti man senelė pasiuvo raudoną suknelę su pūstom rankovytėm ir papuošė baltais mezginėliais. Po pamokėlių, važiuodavom į miestą visko pirkti mokyklai, nes būsima mokytoja tėvams sudiktavo ilgą sąrašą. Sveikatos tikrintis važiavom į kitą miesto galą, rajono poliklinika buvo Naujojoj Vilnioj. Pamenu, tas bjaurias vilnones uniformas.
Pagaliau, kai jau buvau 9 metų, mes gavom kooperatinį butą Pašilaičiuose.
Jei visiems patiktų vienas ir tas pats, būtų labai nuobodu gyventi.
Išminčiai kalba, nes turi ką pasakyti, o kvailiai nes turi kažką pasakyti Platonas.