QUOTE(maliootka @ 2008 01 29, 19:09)
Turbut logiska
justee kad jauciames nepilnavertemis,nes juk ir gyvenam nepilnaverti gyvenima, na bent jau kol neismoksim tinkamai susidorot su sia liga.. mano vyras taip pat stebisi mano pastoviu sedejimu namuose, sako, nejaugi man neidomu kazkur iseit, kazka nuveikt.. o kad man baisu kazkur toli nuo namu iseit jis to nesupranta.. O isvaziavimas cia turbut niekuo detas, nes as cia jau labai seniai, bet buvo kitu priezasciu, del kuriu nervinausi, krimtausi, galiausiai stresuodavau nuo visai berods nereiksmingu smulkmenu, kazkokia jautri pasidariau, kompleksuota, nepasitikinti savimi.. ir va, turiu dovanele

vis prizadu sau daugiau nebesinervuoti kad ir kas atsitiktu
justee o ar Tavo draugas zino apie ta liga? Ar jam nepasakoji? Nes maniskis tai nesupranta.
Zinoma, kad pasakoju, mes jau 4 metai kartu.. Jis praktiskai mate visa mano ligos kelia, nes kai tik pradejome draugauti, buvau tiesiog pakilime, apsupty daugybes draugu-pazistamu, paskendus renginiu organizavime ir t.t., o vat paskui eme po truputi viskas keistis ir priejo iki siandienos. Pasakoju jam, kalbu apie tai, jis mate visus mano priepuolius, netgi vaistus nese, nes per viena is ju as taip kraciausi, kad net sauktelio nesugebejau paimti ir uzsilasint karvalolio. Jis labai stengiasi toleruoti visa tai, bet as matau, kad jam ir sunku.. Nes mes nebegalime bendrauti su jo draugais, eiti i vakarelius, as net nebendrauju su jo tevais, kurie ant manes del to supyko.. Nors ne nenutuokia, kas man yra.. Prasiau draugo, kad pasikalbetu su jais, bet jis man sako, kad neverta, jie nesupras, nepalaikys.. Nezinau..
O nesinervuoti pati nepajegsi.. As manau, kad sioje vietoje butent psichoterapija ir butu naudinga.. Del to paties as noriu eiti i ja ir pakeisti savo charakteri, ismokti myleti save, vertinti aplinka teisingai.
Papildyta:
QUOTE(maliootka @ 2008 01 29, 19:09)
Turbut logiska
justee kad jauciames nepilnavertemis,nes juk ir gyvenam nepilnaverti gyvenima, na bent jau kol neismoksim tinkamai susidorot su sia liga.. mano vyras taip pat stebisi mano pastoviu sedejimu namuose, sako, nejaugi man neidomu kazkur iseit, kazka nuveikt.. o kad man baisu kazkur toli nuo namu iseit jis to nesupranta.. O isvaziavimas cia turbut niekuo detas, nes as cia jau labai seniai, bet buvo kitu priezasciu, del kuriu nervinausi, krimtausi, galiausiai stresuodavau nuo visai berods nereiksmingu smulkmenu, kazkokia jautri pasidariau, kompleksuota, nepasitikinti savimi.. ir va, turiu dovanele

vis prizadu sau daugiau nebesinervuoti kad ir kas atsitiktu
justee o ar Tavo draugas zino apie ta liga? Ar jam nepasakoji? Nes maniskis tai nesupranta.
O del supratimo, tai as ir nesitikiu, kad maniskis supranta, nes jam tai isvis nesuvokiama tas nervavimasis del smulkmenu.. Jis apskritai labai saltu nervu.. Tai nieko keista, kad ir tavasis nesupranta. Manau, kad jie niekada ir nesupras.. Jie tik toleruos tai, tik neaisku, kaip ilgai.. Uztai ir bijau, kad pasipainios kokia nors pasitikinti savimi, bendraujanti, veikli ir t.t. ir bus basta mano meilei.. Taigi, vienintele iseitis - mums issikapanot is viso sito ir tapti kietomis babcemis - kokios ir buvom anksciau, kai jie mus sutiko!