Koks momentas gimdymo metu jums buvo baisiausias?

mano blogiausias prisiminimas, tai kai mane siuvo, nes plysus nebuvau , bet buvo nubrozdinimas ir as labai kraujavau, daktarai siuvo, dar nesuveikus nuskausminimui, nes kitaip buciau netekus daug kraujo, tai va cia baisiausia buvo, bet truko trumpai ir jau nebe taip baisu

saremiai

Viskas nublanksta, visi skausmai, procedūros, kai prieš gimdymą, gimdymo metu galvoji ir vis galvoji: koks bus rezultatas, ar gims sveikas vaikutis? Ši nežinomybė man buvo pati sunkiausia.

nors visiems teigiu jog gimdžiau labai lengvai , o taip ir buvo , bet stangos .... uj , ne itin malonūs prisiminimai . sarėmiai buvo labai lengvi , stūmiau irgi lengvai , o stangų metu buvo visko - ir ant vyro rėkiau , kai jis man pakartojo gydytos žodžius kad dar nestumčiau , ir pati suvokiau , kad dar negaliu , nors labai noriu , bet nesigavo nestumti . o dar į wc sysy užsimaniau ir pareikalavau , kad nuvestų , nes niekur kitur nesutikau daryti . žodžiu , savo kūno aš tada nevaldžiau .

Kai vaikuti trauke lauk su znyplem

nežinau kaip bus kai viskas prasidės, bet šiaip esu ištverminga skausmui (fiziniam), tad kol kas labiausiai nerimauju, kad vaikeliui viskas būtų gerai ir dar kažkaip nemalonu, jei stūmimo metu apsikakosiu... žinau, kad tai normalu, bet kažkaip labai nepatogu..nors turbūt gimdymo metu ne tai galvoj bus..

Labai paprastas būdas to išvengti yra klizma.

Nemaloniausia buvo ginekologinė apžiūra ant kėdės atvykus bei paskutinės akimirkos iki atsirado noras stumti. Bet.. ir tai pakenčiama

Saremiai o visa kita buvo pakenciama,na tik kai jau lindo taip stipriai i sonkaulius isispyre

baisiausia buvo:

-gydytoja
-kai apžiūrinėjo gimdos kaklelį vandenų prakirpimui
-kai prakirpo vandenis ir išgirdau iš gydytojos komentarą: "o siaube, kiek vandenų, o siaube, kiek vandenų, to vaiko visai nėra!!!". tai taip išsigandau, kad pas mane pilve nieko nėra
-100 balų skausmuose laukti dvi valandas anesteziologės

apskritai po gimdymo dar vis su didžiule užuojauta palydžiu nėščiąsias........

O mano gimdymas apskritai buvo košmaras... Na, kaip ten buvo paskui, nesiplėsiu, kai kurios gal skaitė kitame skyrelyje...
Pati nelabai atsimenu, tik kažkoki šešėliai kartas nuo karto iškyla. Bet kai akušerė viską papsakojo, be kitų jausmų prisidėjo ir gėda - tokio klaikaus "kuriozo" nesugebėčiau įsivaizduoti, net jei man sumokėtų...
Žodžiu, nulekiam nuo kelio su mašina. Trumpam atsigaunu ligoninėj, prisiminimas vienas - SKAUDA. Baisu be proto. Vyro šalia nėra. Viskas dingsta keistam rūke. Toliau pasakoja akušerė:
Pasirodo, aš visą laiką buvau pusiau sąmoninga. Nuskausminti negali, neaišku, kas man dar yra - juk po avarijos. Cezario daryt be narkozės niekas nesiima. Gimdymo veikla - registruojama, kraujuoju baisiai, kraujas perpilamas nuolat. O aš rėkiu - personalas nesupranta, ką. Veiksmas vyksta Tokyo centrinėj ligoninėj, o aš, kiek supratau iš pasakojimų, juos keikiau lietuvių - rusų kalbų rinktiniais žodžiais. Bandančią už rankos palaikyt seselę pora kartų apspjoviau. Vieną kartą, vos spėjus pasitraukt akušerei, išsitraukiau iš rankos kateterį ir patraukiau link durų. Jie tada nusprendė (pagrįstai, kiek paskui supratau), kad man reikia nors KO NORS savo, kad nuramintų. Nubėgę į vyro palatą pakviečia uošvį... Bet čia problema. Kai kuriose ligoninėse Japonijoj dar būdama nėščia susidarai gimdymo "asistentų" sąrašą - žodžiu, pirmumo tvarka surašai tuos, kurie gali būti šalia tavęs tuo metu, pvz: 1) Vyras 2) Mama 3) Sesuo 4) Draugė tokia ir tokia ir t.t. Pagal tą lapą ir leidžia pas gimdančią - jei vyro nėra - mamą, jei nėra mamos - sesę ir taip pagal sąrašą. Dokumentas oficialus. Uošvio, savaime suprantama, tam mano sąraše nėra ir būti negali. Mama dar Lietuvoje. Artimiausias iš to sąrašo žmogus - artima draugė, bet ji kaip tyčia Sapore, kitam šalies gale...
Manęs nulaikyti neišeina, keliuosi iš lovos, stumdausi, bandau muštis - o esu fiziškai stipri, sportuojanti, dar gera adrenalino dozė... Susišnekėt su manim neįmanoma. Guliu lovoj, apsiklojus iki ausų - tikriausiai buvo šalta... Ir siautėju... Galų gale vargšą uošvį ligoninės notaras įleidžia pas mane. Kaip vėliau pats sakė, pirmas vaizdas, jam einant į palatą, buvo toks: gydytojas pasilenkęs prie manęs gražiai įkalbinėja duot ranką, leis raminančius, o aš tam be proto kantriam medikui staiga atsisėdus žiebiu į dantis taip, kad patiesiu ant grindų... Bet išgirdus pažįstamą balsą apsiraminu, dar mane palaiko už rankų, kad daugiau nesimuščiau - gaunu raminančių ir pasibaigia mano didžiosios isterijos...
Uošvio nervai šiaip jau geležiniai. Bet, kaip vėliau sužinojau, po pusvalandžio pas mane jam pačiam leido arklinę dozę raminančių ir paguldė visai nakčiai į palatą... Kaip pats prisipažino - būtų pakvietę vėliau, per patį "veiksmą", turbūt nebūtų nuėjęs toliau dviejų žingsnių nuo durų ir būtų tekę išnešt... Kartais skausmingai pasidžiaugiu, kad nieko kaip ir neatsimenu...

consvela,
Pas tave cia kaip filme


Man sunkaiusia buvo ne per gimdyma,o pries gimdyma,nezinomybe-kas ir kaip viskas bus