Ar reikia "lupti" vaiką?

Skaičiau skaičiau ką prirašei, jau norėjau patart, kad nusipirktum antrankius ir prie radiatoriaus pririštum tą kaip Tu vadini velniuką. Nu bet pažiūriu - ogi jai dar ir penkių nėra. Mama-Vita, Tu augini normalų aktyvų vaiką. O Tu ką nori, kad ji Tau manieže iki pilnametystės tupėtų kol Tu laikraštį skaitysi? Nieko panašaus. Sakai sunku. O kas sakė, kad bus lengva? Tiesiog pažiūrėk į savo vaiką kitu kampu su didesne meile ir skirk daugiau dėmesio. Taip taip, dėmesio. Labai gerai žinau ką kalbu, bo pati turiu hiperaktyvų berną - iki psichologų buvom priėję. Bernas žinok jidritvajušmaukšt - keturių metų iš betonomaišyklės išsitraukiau, paskutiniu momentu pamačiau styrančias kojykes. Sakysi, lenda kur nereikia? Sutinku. Nu bet kodėl tas vaikas tuo metu buvo neprižiūrėtas ir spėjo ten įlysti? To ta. Taip kad - kuo daugiau meilės, dėmesio ir kantrybės ir taip pastoviai. Sėkmės.

Bepigu sneketi apie meile, tolerancija ir demesi, jei turi viena vaika. O kai seimoje ju - du ar daugiau? Juk negali vieno isskirti vien del to, kad jis -hyper, o kiti - ne. O kai yra abu dirbantys ir net ne po viena darba, nes skolos uz komunalines paslaugas saltuoju sezonu - jau iki gyvo kaulo atsibode? (Prasom, apsaukit luzeriais, ar prisidirbusiais vaiku "be proto".)
Turim problematiska vaikina namuose. Prie viso to jis dar ir vyresnelis. Buvom ir pas psichologe. O kas is to? Suzinojom, kad auginam lyderi, kuris mus tiesiogine to zodzio prasme terorizuoja ir stato ant ausu "tolko tak". Bet turim su tuo susitaikyti. Iki 2,5 metu buvo "vaikas kaip vaikas", o paskui ir prasidejo, matyt, treciuju metu krize avansu, tebesitesianti iki siol. Ziurejau as i ji is visu kampu, bet kad vaizdas - vis tas pats.
As nieko nenoriu labiau, negu buti gera mama. Bet kiek vilciu zlugo nes aplinkybes susikloste nepalankiai? Kalbam visi apie vaiku teises, o kas apgins tevu teises? Ar cia vel gi - pats pagimdei, pats ir durnas? Nezinau, kaip susupedavo musu mamos atlaikyti visus 4 kampus ir dar vaikus, bet neatsistebiu iki siol. Kita vertus, laikai buvo kitokie.
Su mazuoju (3 metu) kol kas ryskiu problemu nera. Na, nebent tai, kad jau supranta, ka daro, o akivaizdziai tycia ka nors padares aiskina, kad netycia. Arba visiskai neimanoma ikalbeti daryti tai, ko nenori. Tyliai tyliai, bet kartu - uztikrintai uztikrintai burbteli "Nenoriu!", ir taskas. Vandeni megsta, su galvos plovimu problemu nera, bet pas dantu gydytoja einam jau trecia karta - nesizioja, nors skyle dantuke didziule. Ka pasiulysit? Priimu visus pasiulymus. Isbandziau visas zinomas gudrybes - rezultatas nulinis.
Kazkaip piktai as siandien, bet mazumele "nuliejau" is dusios.. Atleisk, MamaIrute, kad "uzsikabinau" uz Tavo posto pabaigos

Va va, 4 metų "neprižiūrėtas". O pagal mane būtų neprižiūrėtas, jai paliktum 5 valandom vieną, tada suprantu, vaikui nėra kas veikti, gali prisigalvoti visko. Bet jei spėjai iš tos maišyklės išlupti, vadinasi buvai šalia ir jis buvo prižiūrėtas. 4 metų vaikas yra pakankamai supratingas ir jau turėtų būti išsiugdęs šiokę tokią savikontrolę ir drausmę. Tai yra pasakius nelįsti prie maišyklės jau gali susivaldyti, nors ir kaip jam smalsu, ir prie jos nelįsti. Maniškis irgi lindo į maišyklę, bet jam tada 2.5 metų buvo. Čia suprantu savo kaltę - tokio vaiko prie pavojingų įrenginių iš viso paleisti negalima. Dabar jam 7 ir vis tiek prikrečia velnių, nes yra smalsus ir judrus vaikas, ir viską jam norisi patikrinti. Bet jį galima palikti 5-6 val. vieną be jokios baimės. Nes yra išugdyta tam tikra atsakomybė, kad nepaisant savo smalsumo yra dalykų, kurie yra draudžiami ir to jis nedaro. Pavyzdžiui - jokių bandymų su elektros prietaisais, ugnimi. Aišku, tenka susitaikyti su išnarstytais telefonais, fotoaparatais, suplaustytais baldais, atbukintais peiliais.
Tai va, man auklėjimas, kai vaikui suteikiama laisvė, bet neugdoma atsakomybė už savo veiksmus, yra nepriimtina. Bent jau pas mus, jei dukrai pasakoma stovėti prie mašinos, kol uždarysiu duris, paimsiu daigtus ir užrakinus mašimą apimsiu už rankos, tai reiškia stovėti, ir bet koks bandymas bėgti paskui katytę, gaudyti pūkelį ar panašiai buvo labai stipriai stabdomas ir baudžiamas jau nuo 2 metų. Todėl dabar, kai jai trys metai, nebereikia laikyti jos glėbyje atvažiavus į judrią miesto vietą, kol išimu daigtus. Nors ne kartą matau, kai tokio amžiaus vaikus mamos tiesig fiziškai laiko, ir gana stipriai, nes jie gali ištraukti ranką ir bėgti, kai jiems užsisuka.

Nu ką - turiu vaikus du, vienas paauglys, o kitas kūdikis. Pasikartosiu, rašydama ką parašiau tikrai rėmiausi ne Makarenkos vadovėliais, o asmenine patirtimi. Dėl vyresnėlio iš esmės ir darbą keičiau - iš labai gerai apmokamo perėjau į mažiau apmokamą, bet pasibaigiantį 18 (+/- 1 valanda) valandą. O buvo taip - ariau kaip papa karla, vaikų darželyje net nepažinojo mamos (mamyčių dienos proga pasiploviau anksčiau, nulėkiau pasiimti vaiko, o manęs ir klausia - a kas jūs būsite?). Vaikas namuose dar pakenčiamas buvo, bet darželyje ir pradinėje mokykloje jis išsikalinėjo kaip sugebėjo, nes jis labai blogai jautėsi, kadangi jautėsi nemylimas ir apleistas ir pyko ant mylimų ir neapleistų vaikų. Nepasakosius visko, kiekvienam savo kelias, buvau ir aš nesusivaldžius - vieną kartą net plojau per veidą (labai dažnai iki šiol save už tai baru), bet remdamasi savo patirtimi galiu atsakingai pakartoti, kad tik meilė, kantrybė ir tikras, o ne apsimestinis dėmesys gali padėti suvaldyti neklusnų vaiką. Kito kelio tiesiog nėra.

Buvo man tokia problema. Ir priežastis tikrai buvo neapsimestinė - vaikas bijojo. Ir kai aš šalia, jis tą baimę aišku parodydavo - ašaros, nenoriu, plėšimasis lauk. Aš išsprendžiau taip - sutariau su vaikui pažįstamu, bet tikrai ne artimu draugės vyru, kad nuvestų. Jis savo tris vaikus turi, tokias problemas žino. Tai padrasino, pasakė, būk vyras ir aš bijojau. Štai prie svetimo žmogaus jis taip nesidrąskė ir viskas praėjo sklandžiai. O po to kaip didžiavosi, kaip pasakojo. Tik vis gailėjosi, kad aš turėjau būtinai būti darbe ir tos jo pergalės nemačiau

Aš tuo metu buvau namie ir skaičiau knygą Pamačius styrančias kojas iššokau tiesiai per balkoną (pirmas aukštas jeigu ką) ir puoliau gelbėti. O su paaiškinimais ko negalima daryti stengiuosi, bet va mano fantazija ne tokia laki kaip bičo - negalėjau gi aš jam paaiškinti, kad nekeptų kiaušinių tiesiai ant keramikinės viryklės, nes man ir į galvą nešovė, kad jis gali sugalvoti ją tokiu būdu išsikepti. O sugalvojo.

Tai džiaugtis reikia, kad su fantazija. Mes jau susitaikėm su nuostoliais, vadinam juos investicijom į vaiko fantazijos ir savarankiškumo lavinimą Bet labai spaudžiam ant saugumo, nes tikrai priežiūros dėl savo gyvenimo stiliaus galime suteikti mažai. Ypač sunkus buvo etapas, kai teko pačiam po pamokų būti namie. Visgi 4 valandos vienas, baisu, kad nepridarytų ko nors. O mūsiškis ir skruzdėlių prinešė namo - tipo augins ir treniruos, kad būtų kaip multike, dabar nusprendė buožgalvius auginti. Visas pliusas, kad jau moka telefonu naudotis. Tai kai kyla "genialus" sumanymas, esam susitarę, kad skambins ir klaus. O aš po tokių skalmbučių stengiuosi jam pagelbėti - pasakau kur ką galima rasti, kaip geriau padaryti, ir ačiū dievui tam tikrais atvejais sutariu, kad to nedarys. Kaip pavyzdžiui, paskambino ir pasakė, kad rado struzdėlių ant medaus, tai nupurkš tą medų su kileriu, o paskui viršų nuims, kad nebūtų tų nuodų iš chemikalų. Sutarėm kad geriau lai skandina po kranu, nes nuodai tripsta meduje ir neišsišima, po to medaus valgyti nebegalima.

Vaiko musimas tai nera vaiko beda. Tai tevu pakrike nervukai. Mano vaikas pakankamai gerietis. Todel saves pavyzdziu nestatysiu . Taciau drauge turi vaika, nuo kurio akiu negalima nuleisti. Jis , atrodo , specialiai kenkia. O drauguze santuriai ramiai su juo kalba ir kalba ir kalba ir kalba. Pasiveda toliau nuo aplinkiniu ir kalba ir kalba ir kalba. Ji sako, kad jei ji butu su vaiku buvusi, o ne telefonu kalbejusi, ji butu maciusi, kaip vaikas is namu iseina ir lekia per gatve, jei ji butu su vaiku smelio dezej zaidusi, tai jis nebutu Angelei i veida smelio saujos paleides ir t.t.
Man bloga darosi, kai matau, kaip motinos savo vaikus taso uz rubu, pacios isteriskai klykdamos, man bloga darosi, kai viesai atlauzineja kulturos, pacios nevaldydamos savo emociju, arba, kai saukdama per langa is bendro kiemo kviecia savo vaikuti, o tam nepaklausius ima kvykti jam grasinanti teksta... Nu sakykit, kas pasikeis, jei jau praejus pavojui imsi savo vaika musti ?

Linkėjimai Tavo draugei. Aš irgi negaliu vaikus skriaudžiančių bobų/diedų pakęsti. O kartais leidžiu sau ir pakomentuoti, pvz boba tąso vaiką, o aš jai patarimą - uždaušk, kad nesikankintų, ta žado netekus - ką... Na bent jau kuriam laikui palieka nabagą ramybėj.

Nežinau, bet manu, kad tie kurie muša, tikisi, kad daugiau taip nedarys. Nes žino, kad nekeis savo gyvenimo būdo ir nepradės labiau to vaiko saugoti ar kontroliuoti. Ir jie tikriausiai mano, kad dėl to kaltas vaikas ir šitaip padidins vaiko atsakingumą.
O tie kurie saugo, tikriausiai džiaugiasi, kad šį kartą jų tikriausiai tikisi, kad kitą kartą labiau sužiūrės ir išsaugos. Jie mano, kad dėl įvykusio atsitikimo yra kalti patys, tai už ką dar vaiką bausi?
Manau, kad kiekvienas tėvas ar mama turi priežastį, kodėl taip elgiasi su vaiku ir taip jį auklėja.

Be abejo tokių dauguma, bet yra ir tokių, kurie muša vaikus sitemingai, net ir žinodami, jog niekas nepasikeis. Turėjau klasiokę, kurią mušdavo už viską. Už blogus pažymius, blogą elgesį. Tėvas prispausdavo kojomis prie žemės ir tvatindavo su diržo sagtimi. Matydavau jos mėlynes. Baisiau ir būti negali. O svarbiausia, kad mokytis ji buvo visai negabi. Jei gaudavo trejetą, būdavo šventė. Tokio dalyko diržu niekaip nepakeisi. Kartą ji gavo dvejetą, tai kad negautų nuo tėvo, bandė ranką susilaužyti. Susirado bendramintę, kuri spardė, daužė tą ranką.

Pati stengiuosi vaikų nemušti, bet kantrybė mano negeležinė, kad ir kaip gėda tai pripažinti. Po to ilgai dar bloga būna, dėl savo silpnumo.

Manau, teke visom matyti tokiu kraupiu vaizdeliu: mama skuba, vaikiukas nespeja, suklumpa, pargriuna, o geroji mamyte atsivedejus dar pradeda per uzpakali austi, lygtai vaikui nuo nukritimo stresu maza buna...Negaliu tokiu ziezulu pakesti, gi nervus tvarkyt reikia! Maciau as kaip viena mama suklupus maziukui, kuris nesesi sniegui kasti kastuva ir suklupo, tai atemus ta kastuva atsivedejus taip tvojo per kupra su juo...Kosmaras, gaila, toli buvau, bent jau vaiko teisem pagasdinus buciau...O apskritai as nesu pries pliaukstelejima rimtam reikalui esant, nes kartais kalbos negelbeja (isimtinai), ir kartelis per uzpakali gali isgelbeti ar uzkirsti kelia, pavyzdziui, tokiem isteriniam oziam, kai vaikas guli ant zemes ir rekia, o mama nieko nesako, glaudzia prie saves, kalbina...Maciau ir toki vaizdeli, o tada 4 metu piplys mamai is visu jegeliu "nesa" i sona, ir dar visus nupirktus saldainius ismeta ant zemes, o mama, regis, bijo ka ir daryti, nu as tai nesusilaikyciau tokiu atveju, o gal cia jau uzleistas reiklas buvo:)))Tikiuos, man neprireiks tokiu drastisku priemoniu imtis.