Ar reikia "lupti" vaiką?

Dėkui Bet aš jaučiuosi ne kaip , kai mane kas nors giria

Taip, mes skirtingos ir kantrybės turim skirtingą kiekį, bet viskas išugdoma. Gyvenimas gražiai pamėtė, įvairiai pamokė ir išmokau į viską reaguoti kitaip, t.y. ramiai (vaje kokia buvau, net sunku patikėti). Dar ir man vyras ramus žmogus, su kuriuo dar neteko susibarti. Pasiginčyti - taip, bet bartis, susipykti - dar neteko. Kantrybės neturiu daug, bent taip aš vertinu save. Kaip įsiaudrinu, lekiu kur nors į kitą kampą ir giliai pakvėpuoju. Grįžtų visai kitokia. O vakarais mano vientelė malda, kad man nieko nereikia, tik kantrybės.

O iš tikro galiu sąžiningai prisipažinti kada man buvo pats pirmas ir galutinis suvokimas, kad turiu rasti kantrybės ir labai labai galvoti ką darau. O kad nereiktų galvoti, daryti viską taip, kad tai taptų gyvenimo būdu. Aš tikrai labai dažnai aprėkdavau vaikus ir sakyčiau tikrai be reikalo (na koks gali būti reikalas aprėkti). Jei būčiau nesustojusi tai daryti, tiksliau viską daryti, kad tai sustabdyti, ko gero ir į kailį būčiau anksčiau ar vėliau įkrėtusi.

Kartą, kai dukriukei buvo apie 2,5, o sūnaitėliui 1,5, kai tikrai man buvo nelabai lengvas laikotarpis. Pamačiau kaip ji pyktai auklėjo savo lėles, tai tuomet pati save pamačiau nuo šono. Vaizdas man pasirodė kraupus ir labai gąsdinantis. Va tuomet ir pradėjau dirbti su savimi, kad nekelčiau balso ant vaikų.

Va, o šiandien gavau barti nuo savo mažiausiojo dvimečio. Bet kaip tai jis padarė, tai buvo gražu. Žodžiu labai skubėjau atsakyti keletą svarbių laiškų ir šalia kompiuterio pasidėjau arbatos puodelį jau tuščią. Aš visuomet mokau, kad pavalgius padėti indus į kriauklę, o pati va ėmiau ir to nepadariau. Jis priėjo, apkabino mane ir sako "myliu mama" ir paskui man padarė niu niu ir liepė nusinešti indus. Na ir ką, sugaišau tik kelias sekundes, kad tai padaryčiau. Pasakiau jam labai ačiū, kad man užuomiršai priminė. Ir nuėjo visas išdidus ir laimingas toliau žaisti. O buvo laikas, kai būčiau pasakysiu visai kitaip, gal net aprėkusi

O aš esu kitokia - nekantri, staigaus būdo ir greitų emocijų, todėl kartais nesusilaikau, tačiau savęs dėl to ilgai neūdiju. Žinoma, kartais, emocijoms nuslūgus, suprantu, jog kvailai pasielgiau. Manau, kad tai ir yra svarbiausia - SUVOKTI, kad klydau ir stengtis taip elgtis kuo rečiau.
Tačiau vis tiek neįsivaizduoju, kad iki pilnametystės mamos vaikus užaugina tik gerais žodžiais, gal dėl to, kad ir pati vaikystėje per pasturgalį esu gavus. Beje, jokių nuoskaudų ar pykčių ant savo mamos dėl to nelaikau. Todėl, kad pati tapusi mama suprantu, kaip kai kurie reiškiniai gali išvesti iš kantrybės.

Gyvenimas yra visoks - ne tik baltas. Duok Dieve, kad pamokymais ir žodžiais išauklėtas vaikas ir toliau per tokį tobulą pasaulį keliautų. Deja, netikiu, kad taip
būna. Manau, kad vaiką reikia išmokyti apginti save ir paruošti gyvenimui, kuris už šiltų namų sienų yra visai kitoks.

Neįsivaizduoji, gal tikrai dėl to, kad pati gavai, gal todėl, kad pati sakai "esi nekantri, staigaus būdo ir greitų emocijų". O gal visai kitos priežastys.

Pavyzdžiui aš puikiai atsimenu kiekvieną gavimą į kailį ir žinau dėl ko gavau ir dar geriau žinau, kad to visai nereikėjo. Daugelio atveju buvo tik to momento tėvų reakcija. Aš bandžiau tėvams pasakyti, kad mušimu nieko nepasieks, bet jie manęs nesuprato. Tuomet aš priėmiau sprendimą (o man buvo tik 5 metai), kad niekada neverksiu, jei gausiu į kailį ir neverkdavau. Atstovėdavau, iškęsdavau ir tylėdavau. Nepykstų ant tėvų, nes jie kitaip nemokėjo. Bent aš taip juos pateisinu. Tačiau šalia galvodavau, kad kartais reikia vaikus bausti fizine bausme.

Asmeniškai mūsų šeimoje yra bausmės, bet jos ne fizinės. Mes kartu aptariam su vaikaias ką vienu ar kitu atveju jie neteks. Jie patys siūlo bausmės variantus. Pavyzdžiui dukros ir sūnaus bausmės už tą patį skirtingos.


O čia jau jaučiu ironijos gaidelę. Tikiuosi, kad klydau.

Tik man sunku suprasti kaip galima išmokti vaiką spręsti problemas taikiai, o ne kumščiu, agresiją, kerštu ir t.t. jei jį auklėsim mušimu (ne sakau, kad tik vien mušimu).

Pavyzdžiui, kai vidurinėlis pradėjo problemas spręsti mušimu, tai vyras jam pasakė "jei aš sugebu gyventi be muštinių. Neteko nei kartą muštis. Tai ir tu sugebėsi. Tam duotos smegenys". Žodžiu vyrai kalbėjosi, aiškinosi kaip galima įvairiose situacijose pasielgti. Vieno pokalbio neužteko. Tokių stebuklų nebūna. Daug teko mokyti(s), ieškoti visokių būdų (tėvų kūrybiškumas buvo lavinimas visomis pajėgomis). Apginti save reikia mokėti, mes to ir mokom. Parodom, kad išspręsti problemas neįsigijant priešų yra daug daugiau būdų, nei smurtas, pyktis, agresija ir kiti netinkami, bet ginybiniai elementai.

Žvelgiu į gyvenimą pragmatiškai ir manau, kad esu netraumuota, tiksliau užaugau be jokių nuoskaudų, kurios galėtų turėti įtakos tolimesniam gyvenimui. gal tave tėvai labai skaudžiai baudė, kad iki šio, atsimeni? Žodžiu, nieko nesmerkiu ir anaiptol - neironizuoju, nes, kaip protingi žmonės sako - kiekvienam savo

Nebaudė manęs tėvai nei per žiauriai, nei dažnai. Sutraumuota jų bausmėmis nebuvau. O įsiminiau, nes labai anksti ėmiau mokytis iš suaugusiųjų kas verta įsidėmėti, o kas ne ir kaip tai keisti. Pvz., mano brolis net neprisimena, kad į kailį yra gavęs. Jis sako, kad jei gavau, tai reikėjo ir visai jam neįdomu O aš analizuodavau viską: kas, kodėl ir kaip O ir pragmatiškumo pas mane tiek, kad ir kitiems galėčiau padovanoti. Kartais daug maloniau paskraidyti padebesiais

japoska , aš mėgstų vadovautis tokia taisykle. Mano tiesa, tavo tiesa, Tiesa ir visi teisūs Juk kiekviena iš mūsų norim išauginti vaiką geru žmogumi

[quote=japoska,2007 03 21, 17:12]
O aš esu kitokia - nekantri, staigaus būdo ir greitų emocijų, todėl kartais nesusilaikau, tačiau savęs dėl to ilgai neūdiju. Žinoma, kartais, emocijoms nuslūgus, suprantu, jog kvailai pasielgiau. Manau, kad tai ir yra svarbiausia - SUVOKTI, kad klydau ir stengtis taip elgtis kuo rečiau.
va-va, ir as tokia pati. aprekiu ,suduodu , o paskui grauziu save kad tikrai blogai padariau
baisiausia, kai pamaciau, kaip kartais vyresnysis elgiasi su maziuku broliu - tikras musu elgesio atspindys va is ko reikia mokytis.
o jei vel grizti prie temos - manau, kad lupti tikrai nereikia, bausmiu buna ir kitokiu, nefiziniu. bet jeigu nesusivaldziusi uzvanosi per "pamersa" - tai pasikarti po to tikrai neverta aisku, geriausia butu, jei tai kartotusi kuo reciau

sutinku ypač su paskutiniu sakiniu
Papildyta:
[quote=olenka,2007 03 23, 00:00]
[quote=japoska,2007 03 21, 17:12]
O aš esu kitokia - nekantri, staigaus būdo ir greitų emocijų, todėl kartais nesusilaikau, tačiau savęs dėl to ilgai neūdiju. Žinoma, kartais, emocijoms nuslūgus, suprantu, jog kvailai pasielgiau. Manau, kad tai ir yra svarbiausia - SUVOKTI, kad klydau ir stengtis taip elgtis kuo rečiau.
va-va, ir as tokia pati. aprekiu ,suduodu , o paskui grauziu save kad tikrai blogai padariau
baisiausia, kai pamaciau, kaip kartais vyresnysis elgiasi su maziuku broliu - tikras musu elgesio atspindys va is ko reikia mokytis.
o jei vel grizti prie temos - manau, kad lupti tikrai nereikia, bausmiu buna ir kitokiu, nefiziniu. bet jeigu nesusivaldziusi uzvanosi per "pamersa" - tai pasikarti po to tikrai neverta aisku, geriausia butu, jei tai kartotusi kuo reciau
[/quote]
tikra tiesa - ir mano tokia yra pozicija, tai ir noriu pabrėžti, kad klysti yra žmogiška, kaip , kad ir iš tų klaidų mokytis

Kiek as pati save "pagavau" tie aprekimai ar "musimai" buna kai as pati netenku kantrybes. Nes kai esi viduj pusiausvyras, tai reaguoji i ta pati visai kitaip.
Liudzniausia, kad daznai ta pusiausvyra sugriuva ne del vaiko kaltes, o paskui jis kencia

Ir sunku budavo kai uzeina "oziuku" krize, tada tai jau tikrai reik daug kantrybes, bet tai laikina. Nes siaip jis is ties "neblogas" vaikas.
Pastebejau, kad sunkiais periodais buna uzdaras ratas- kuo labiau ant vaiko pyksti, tuo labiau jis erzinasi ir dar labiau priesinasi Na ir taip be galo....

Ui reik kantrybes, reikia... bet nieks negime gerais tevais, svarbu kad norime tobulet ir jais tapti

P.S. niekada neesam paeme ir "lupe" vaika, kartais plekstelnam ranka, kartais naudojam pakelta tona.......Bet vis reciau....Jau kai pats vaikas sako "nerek" - susimastau..........ir imu ne tik vaika auklet bet ir save

yra viskokiu atveju ir nereikia sakyti gerai ar blogai, nes niekas nezino kas ir kip turiu tokiu pvz i pazistamu kai vaikai buvo lupami ir isaugo bnditais, bet tik del to, kd ir tevai aiskinosi santykius musdamiesi, o zinau ir tokieu atveju kur vaikas nei uz ausies nebuvo atampytas, nei per sikyne gaves uztai dabar jam 4.5 ir am nieko nereiski ateiti ir pastumti svetima susaugusi zmogu, ar am suduoti nekalbant apie tevus, o tevai vis tiek viska daro, kad tik vaieklis butu laimingas, bet nemanau kad ji tikrai bus laimingas, kai nezino,kas galima kas nea, nemoka zodzio aciu ir prasau o viska issireikalauja isterijom.
pati esu gavusi, bet viska atsimenu ir tikrai zinau, kad pelnytai, todel nesu priesininke auklejimo dirzeliu, bet ir nesu uz, kai uz bet koki oziuka vaikas gauna lupti

Labai taikliai pasakyta - neplekšelėti per rūriuką, kai dideli oželiai šokinėja ir leisti vaikui siautėti - tai dar nėra auklėjimas. Svarbu jam paaiškinti, parodyti, kaip elgtis galima, o kaip nedera. Būna tokių mažių, kurie labai greitai sumoja, jog už kai kuriuos "darbelius" bus tik blogu žodžiu švelniai pabarti, prie tokios bausmelės įpranta ir ja naudodamiesi, toliau elgiasi, kaip tik nori. Sakykit, kaip norit - bet tai jau yra lepinimas

Purtyti vaikų negalima.
Klaipėdoj vos kelių savaičių vaikutį pripurtė iki komos būsenos.
O dar seniau teko skaityti, kad vokiečių inteligentų šeimynėlė savo mažylę ramindami purtydavo. O po tokių purtymų vaiką paliko vaikų namuose su nepataisomomis psichinėmis problemomis.
Pati iš tėvų lupti gavusi nesu per visą gyvenimą - ir esu visai sukalbama geruoju.

Aš tikiuosi, kad tu ne iš tų mamų, kuriuos sako, kad puikiai susitvarko su savo vaikais be mušimų, na kad susikalba, susitaria, bet nemato, nepastebi, kaip jų dar tik trimetis jau rodo liežuvį kaimynei, spjaudo draugą, svečiuose taip išsidirbinėja , kad šeimininkai meldžiasi, kad greičiau išsinešdintų mama su savo ,,sukalbamu,, vaiku, nes nuo šokinėjimų sofa lūžta, kampe atluptas tapetas.
Man teko tokių sutikti, ir pastebėjau, kad tokių daugėja.
Aš prieš mušimą, aišku, kad negerai.
Tačiau pastebėjau, kad tie nemušti vaikai išėję į kiemą, mokyklą talžo draugus, nepagarbiai elgiasi su suaugusiais. Taip nereikia mušti vaikų, bet suprantat auga tokia karta,kad tuoj paaugliai jau lups tėvus. Ir jau yra, kad lupa. Neklausymas peržengė visas ribas. Vaikai auga visiški karaliai, turi tik teises, pareigos seniai pamirštos ir visiškai ignoruojamos.