Ar reikia "lupti" vaiką?

Aš prieš lupimą Žinoma, kad tokia priemonė nepadėda vaikui suvokti draudimo priežasties . Bet ką daryti, kai vaikas kuo puikiausiai supranta tą draudimo priežastį, nes n kartų yra gražiuoju aiškinta ir kalbėta, bet piktybiškai+tyčia+nuolat bando sulaužyti tą draudimą lyg bandydamas tėvų kantrybę, kol perpildo tą taurę ir tėvams kyla mintis duot "spragilų"... Suprantu, kad tai bejėgiškumo išraiška, bet vaikai labai skirtingi Matau savo vaikus - vyresnėlis labai nuovokus, protingas, judrus, bet nerealiai užsispyręs, kieto charakterio ir dažnai provokuoja mane toms negeroms mintims, todėl vieną kart teko išsitraukt tą nelemtą diržą, nes peržengė visas ribas (tą sekundę suvokiau, kad jei nesiimsiu šios kraštutinės priemonės - nesusitvarkysiu visai, užsilips ne tik ant sprando, bet ir ant galvos..) O mažoji - visiška priešingybė, todėl net minčių nekyla kelti balsą, ar duot į kailį

Labas,

Aš tiesiog kategoriškai prieš bet kokį mušimą. Ir niekada nesurasiu jokių pateisinimų kodėl tai gerai. Mano karta išaugo būtent su rykšte. Retas vaikas, kuris negaudavo į kailį. Aš irgi esu gavusi ir kai prisimenu už ką, tai niekaip nesuvokiu ką tėvai tuo norėjo pasiekti. Su tėvais santykiai puikūs ir žmogus esu neblogas, bet tikrai ne todėl, kad laiku gavau į kailį. Tačiau tie vaikai, kurie gauna į kailį, labai dažnai tą patį daro ir savo vaikams. Ir pasiteisinimas labai geras: mane taip išaugino geru žmogumi, vadinasi ir aš tą patį padarysiu. Aš irgi panašiai mąsčiau, bet dar tada, kai neturėjau vaikų. Tačiau pradėjusi daugiau domėtis vaikų auklėjimu, jų baudimu ir kaip tai daryti pagaliau suvokiau, kad tikrai norėjau taikyti savo tėvų metodą. Kai pati savęs paklausiau ar tikrai tas mušimas buvo veiksmingas, tai atsakymas vienintelis "ne". Išmokau kai kuriose vietose išsisukinėti ir tiek. Tačiau aš savo tėvus pateisinau, žinodama jų gyvenimo peripetijas ir t.t. Savęs nepateisinčiau, nes ne tas laikas ir visai kitos žinios mano galvoje.

Kol kas neturėjau jokių bėdų dėl vaikų, kad jie nelistų ten kur tikrai grėsminga jų gyvybei. Kol jie paaugo, kad suvoktų ką sakau, juos paprasčiausiai nuo to saugojau. Pasakai, kad negalima (ir iš vis, pagrindinė taisyklė, mokėti vaikui aiškinti daugeliu dalykų taip, kad tas negalima būtų retai sakomas), jei jau nulekia ten kur negalima, bet tai reikia daryti ramiai, kad vaikui nesukiltų noras išbandyti kodėl negalima. Aišku, reikia pirmiausia susiplanuoti taip kasdien laiką, kad vaikas neturėtų progų listi ten kur negalima. Tai įmanoma, nors kartais tenka gerokai paprakaituoti. Dažniausiai jie išbando tuomet, kai nėra mūsų šalia.

Pasakoti kaip po truputį auklėju vaikus, kad jie nedarytų tai, kas kenkia jų gyvybei, galiu valandų valandas ir čia vienoje žinutėje neišpasakosiu Bet vieną žinau, kad savo vaikais didžiuojuosi ir pagrįstai didžiuojuosi. Nereikia jokių grąsinimų, gąsdinimų ir aišku diržų.

oregano, sakai bando tavo kantrybę? Žinau ir ką tai reiškia Parašyk kokiose konkrečiose vietose bando tavo kantrybę ir pabandysim kartu paieškoti ką daryti.

Šiaip iš patirties: berniukams reikia daug veiklos, labai daug veiklos ir tą veikla turi būti rimta.

Sveika
labiausiai pykstamės, kai tyčia ir piktybiškai skriaudžia sesę Atiminėja žaisliukus ir pan. Arba, kai pradeda tyčia spiegti ir žviegti, kai kalbu telefonu Nuolat reikalauja, kad visas dėmesys būtų nukreiptas į jį, o jei užsiimu darbais,tuoj prasideda nesąmonės... Juk nevisada įmanoma vaiką įjungti į kažkokią veiklą, juk turi nors truputį ir pats savo galva "naudotis" ir savarankiškumo turėti .. Amžini kapriznai, kai reikia reikia rengtis ir tt.. Per dieną susideda daug smulkmenų, kurios sukuria kažkokią įtampą namie Šneku su juo daug, aiškinamės, bandom sutarti, bet... Dabar turbūt iš teliko išmoko gražių žodelių, tai nekreipiau dėmesio, bet jei tik kas ne pagal jį, tai tuoj tampu "šūdu, durne ir t.t." O vaikinui dar tik 3metai... Kas bus toliau? Suprantu, kad didžiąja dalimi mano vis greičiau persipildanti kantrybė yra nuovargio pasekmė (mūsų tėtis labai daug dirba, praktiškai be išeiginių nuo 10iki 24val, todėl man jau bišky stogelis čiuožia nuo namų ir vaikų )...
Labai teisi esi, rašydama, kad berniukams reikia labai daug veiklos. Tikrai veiklos maniškiui per mažai, nes lipa sienom ir ne tik, neišsikrauna Kai pasitaisys orai vėl eisim i baseiną, planuojam lankyt čiuožyklą Tikiu , kad reikalai pasitaisys

Trimetis Ir sesutė turbūt dar visai spirgiukė. Nors šiaip ko gero jau šis tas praleista. Bet dabar sunku ir pasakyti kas, nes gi nesu šalia jūsų. Mano dvimetis pradeda rodyti savo charakterį, bet kiek analizuoju, tai tas rodymas, dar toks, kad viską mėgdžiojantis, tai ir žiūrėk kad vyresnėliai neprimokytų.

Dabar prie taviškio. Nemanau, kad pyktibiškai skriaudžia. Jis kol kas kitaip nemoka. Reiktų kantriai jį mokyti paduoti žaisliuką, neimti, bet tai tikrai nelengva ir tikrai reikalaaja daug, net labai labai daug kantrybės. Jis jaučiasi dabar didelis, padėties šeiminkas, o protelio pas jį tai pati žinai, kad tik tiek, kiek reikia. Tačiau su juo reikia elgtis kaip su lygiaverčiu žmogumi. Ir kiek galima įtrauk į savo veiklą: nunešk, paduok, palaikyk ir t.t. ir nuolat girti, girti ir vis girti koks jis jau didelis, kaip jis šauniai padarė. Jokiu veido raumenėliu ar dūsavimu neparodyti, kad jam kažkas nepavyko. Ir dar svarbu, kuo daugiau girti prie tėčio, kad jis pats girdėtų. Pamatysi kaip jis keisis į gerąją pusę. Jei atima žasiliuką, nebark ir net perdaug nesakyk. Paiimk ir apkabink, priglausk, pasakyk, kad jį myli ir paskui paprašyk, kad paduotų tą atimtą žaisliuką. Gal pradžioje to nenorės daryti, bet paskui pradės tai daryti.


Čia sunki dalis. Man irgi teko daug ir ilgai dirbti su vaikais, kad leistų kalbėti telefonu. Aš turėjau senus mobilius telefonus, kurie veikia, bet juos naudoju tik vaikams. Kai man reikia kalbėti, aš duodu jiems juos. Bet ir tai visko būdavo. Kodėl taip elgiasi? Jam įdomus tas daiktas, jis nori irgi juo naudotis, jis taip pat žino, kad mama tampa kitokia kalbėdama telefonu, t.p. žino, kad mama negali ant jo kaip reikiant užrėkti ir t.t. Tai kažkas panašaus į elgesį viešose vietose arba parduotuvėse, kai užsispyria ir nori daryti kažką ko tuo metu negalima. Manipuliuoja mumis, nes mes tuo metu esame kitokie. Jei tai darytume visur vienodai, vaikai mumis nemanipuliuotų. Patikėk, tai tikrai taip yra.



Tai ką į vaiką įdėsime, tai ir turėsime (jei vaiko raida normali). Tokio amžiaus vaikas jau turi turėti arba tiksliau jau išryškėja jo polinkis į vieną ar kitą veiklą. Tai ir reikia skatinti. Patikėk, mielai vaikas bent pusvalandį žais vienas. Negalima norėti, kad tokiame amžiuje žais jau daug daugiau. Nors maniškiai tai žaisdavo vieni, bet jie gal dėl to, kad pametinukai. Tiesiog pradėdavau kažką žaisti kartu ir paskui puikiausiai jie patys tęsdavo. Tačiau tas laikas buvo labai ir labai nelengvas.



Galiu paguosti, kad mano šešiametis puikiausiai skaito, turi daug daug žinių apie tokius dalykus apie kuriuos kiti ir suaugusieji neturi, jo mąstymo gilumas, kad galiu aš pati jam pavydėti, bet ir dabar dar padoriai apsirengti nemoka Va toks jis. Ir ko nedariau ir nedarau, bet jam tai nesvarbu ir tiek. Pasiekiau tik tiek, kad jis šio metu bent nesiginčija. Tačiau tenka susakyti ir po kelis kartus ką jis turi padaryti. Jam tai nereikalinga, tai neįdomu ir nieko nepadarysi. O su dvimečiu vargstų, nes jis dabar nori pats apsirengti. Tai žinodama viską pradedu daryti gerokai anksčiau, kai reikia kur nors eiti. Nes jei dabar neleisiu to daryti, tai paskui bus per vėlu. Kantrybės, kantrybės ir daugiau nieko



Galiu tik atsidūsti. TV nemenkas siaubas vaikų auklėjime. Gal ir keista aš pasirodysiu, bet mes TV nežiūrim, tik retom išimtim, kai rodo gražius filmus ar filmukus. Mes ir patys labai nedaug žiūrim TV, tai gal dėl to ir vaikai normaliai priima tą apribojimą. Kol kas.



Vaikų auginimas yra super didžiulis darbas ir tam net sakyčiau reikia ruoštis dar rimčiau, nei bet kuriam darbui. Bent aš tai ruošiausi, ruošiuosi ir tikrai ruošiuos, nes su vaikais vis kažką naujo ir naujo atrandu. Suprantu tuos stogų pavažiavimus, suprantu ir tą situaciją, kad tėvelio nėra. Mūsų irgi tėvelio nėra šalia, jis šiuo metu užsienyje, todėl tikrai būna sunku ir klaidų pradedu daryti. Tačiau susiimu ir pagalvoju, kad neturiu teisės praleisti tinkamo laiko vaikų auklėjimui ir toliau dirbu sunkų darbą. Pavyzdžiui, šiuo metu ant sienos kaba lentelė, kurioje žymim, kiek kartų kuris pasakėm žodžius pyktai. Toje lentelėje esu ir aš Tai būtina sąlyga, jei baudžiam už kažką vaikus, tai turim ir save tuo pačiu bausti, nes vaikai mato, kad mes galim tai daryti, o jie negali. Vakare susumuojam pagaliukus ir kas surinko daugiausiai, tas moka po litą. Taip susitaupo norimam žaislui arba ne

Labai labai Tau dėkui už patarimus Kai kuriuos tai reikia net užsirašyt ir pasikabint matomoj vietoj, kad nuolat prieš akis man mirgėtų (ypač šiuos- elgtis kaip su lygiaverčiu žmogumi, kiek galima įtraukt į savo veiklą, nuolat girti, girt, neparodyti, kad jam kažkas nepavyko, girti prie tėčio, kad jis pats girdėtų) ir kaip nors išbrisim iš to užburto rato
Dar kart labai Tau ačiū

Nėr už ką, kad tik padėtų

Kai pradės kažkas keistis ir matysi, kad vėl papuoli į užburtą ratą, rašyk, ieškosim kuo galim patarti. Gal kas tiks.

Šiandien nuo vaikų gavau vieną pagaliuką, kad pyktai pasakiau. Na nesusivaldžiau O jie kokie laimingi, kad mamai galėjo pažymėti jos klaidą. Diena įpusėjo, o jie dar neturi nei vieno pagaliuko, o aš vieną. Jei taip iki vakaro, tai ko gero aš šios dienos pralaimėtoja (nors puikiai žinau, kad tik laimėtoja ) Pradžioje tų pagaliukų būdavo iki 20 ir daugiau pas vaikus, o šiandien ko gero bus pirma diena, kai jau be pagaliukų. Vadinasi, tarpusavyje jau kalbama gerokai ramesniu tonu, pagalvojama prieš sakant ir t.t. Man šis auklėjimo būdas patinka

Bandysiu pritaikyt šį auklėjimo metodą, bet gal kai bus truputį didesni mano pipirai. Dabar bandysim vadovautis principu - 2kart bausk (gink dieve ne diržu ar riksmu ) ir 4 kartus girk...
Sėkmės jums, kuo mažiau pagaliukų!

Maniškis dažnai reikalauja ir jam duot pašnekėti, pradeda rėkti, tai paprasčiausiai užsirakinu vonioj, o kol baigiu šnekėt, jam praeina pyktis.

Aš tai pati užsirakinu tūlike Bet nepadeda, vistiek girdisi kaip rėkia Tai dabar varau į balkoną ...

Tik lazdos perlenkti nereikia - neįsivaizduoju mamų, kurioms nesibaigia kantrybė. tiesiog netikiu, jog yra tokių, kurios per visą gyvenimą nėra pliaukštelėjusios arba bent papurčiusios savo atžalėlės. Pripažinkime moteriškės - visko būna, ypač po nemiegotų naktų, gryžus į apšnerkštą butą, arba po sunkios darbo dienos.

Mušimas - anaiptol ne auklėjimas, tačiau kartais taip jau atsitinka. Ir nereikėtų galvoti, kad sudavusi per užpakalį būsite bloga ar blogesnė motina už tas, kurios tikina nė karto savo angelėliui nėra sudavusios. Žinia, tai neturi tapti įpročiu ir mušami vaikai tikrai neaugs geresni. kantrybės ir sekmės mamulės

Nei purčiau, nei mušiau. Aprėkusi buvau ne sykį ir dar kartais tai padarau, bet vis mažiau ir mažiau. Tikiuosi ir tą kvailą būdą išgyvendinsiu. Kad ir kaip vaikai įsiutina, bet dėl to jiems pliaukštelti nerandu priežasties.

Pagarba RamuneiM paminkla reikia statyti uz ramybe ir dvasine pusiausvyra (bent jau man taip pasirode)
aciu uz patarimus, tikiuosi ir sau juos pritaikyti
as pati kartais pliauksteliu savo vaikinukams, paskui, aisku, paciai laaabai geda ir nesmagu. ir, svarbiausia, zinau del ko ivyksta tokie proverziai - del kantrybes stokos. pasiutes gyvenimo tempas, stresas darbe, nesibaigianti buitis neleidzia isiklausyti i savo vaikus, i ju norus ir jausmus. ir del to jie kencia

Papildyta:

dar ka pagalvojau - visos gi mes skirtingos, su skirtingais temperamentais. ir visu kantrybe baigiasi skirtingu metu