QUOTE(olenka @ 2007 03 20, 16:40)
Pagarba RamuneiM
paminkla reikia statyti uz ramybe ir dvasine pusiausvyra (bent jau man taip pasirode)
dar ka pagalvojau - visos gi mes skirtingos, su skirtingais temperamentais. ir visu kantrybe baigiasi skirtingu metu


dar ka pagalvojau - visos gi mes skirtingos, su skirtingais temperamentais. ir visu kantrybe baigiasi skirtingu metu

Dėkui


Taip, mes skirtingos ir kantrybės turim skirtingą kiekį, bet viskas išugdoma. Gyvenimas gražiai pamėtė, įvairiai pamokė ir išmokau į viską reaguoti kitaip, t.y. ramiai (vaje kokia buvau, net sunku patikėti). Dar ir man vyras ramus žmogus, su kuriuo dar neteko susibarti. Pasiginčyti - taip, bet bartis, susipykti - dar neteko. Kantrybės neturiu daug, bent taip aš vertinu save. Kaip įsiaudrinu, lekiu kur nors į kitą kampą ir giliai pakvėpuoju. Grįžtų visai kitokia. O vakarais mano vientelė malda, kad man nieko nereikia, tik kantrybės.
O iš tikro galiu sąžiningai prisipažinti kada man buvo pats pirmas ir galutinis suvokimas, kad turiu rasti kantrybės ir labai labai galvoti ką darau. O kad nereiktų galvoti, daryti viską taip, kad tai taptų gyvenimo būdu. Aš tikrai labai dažnai aprėkdavau vaikus ir sakyčiau tikrai be reikalo (na koks gali būti reikalas aprėkti). Jei būčiau nesustojusi tai daryti, tiksliau viską daryti, kad tai sustabdyti, ko gero ir į kailį būčiau anksčiau ar vėliau įkrėtusi.
Kartą, kai dukriukei buvo apie 2,5, o sūnaitėliui 1,5, kai tikrai man buvo nelabai lengvas laikotarpis. Pamačiau kaip ji pyktai auklėjo savo lėles, tai tuomet pati save pamačiau nuo šono. Vaizdas man pasirodė kraupus ir labai gąsdinantis. Va tuomet ir pradėjau dirbti su savimi, kad nekelčiau balso ant vaikų.
Va, o šiandien gavau barti nuo savo mažiausiojo dvimečio. Bet kaip tai jis padarė, tai buvo gražu. Žodžiu labai skubėjau atsakyti keletą svarbių laiškų ir šalia kompiuterio pasidėjau arbatos puodelį jau tuščią. Aš visuomet mokau, kad pavalgius padėti indus į kriauklę, o pati va ėmiau ir to nepadariau. Jis priėjo, apkabino mane ir sako "myliu mama" ir paskui man padarė niu niu ir liepė nusinešti indus. Na ir ką, sugaišau tik kelias sekundes, kad tai padaryčiau. Pasakiau jam labai ačiū, kad man užuomiršai priminė. Ir nuėjo visas išdidus ir laimingas toliau žaisti. O buvo laikas, kai būčiau pasakysiu visai kitaip, gal net aprėkusi
