Ar reikia "lupti" vaiką?

Ir aš to tikiuosi, kad esu ne iš tų Ir labai tikiuosi, kad jei kažkas panašaus būtų: pvz, mokykloje, kieme ir panš., kad mokytojai, kaimynai ir t.t. leis man tai žinoti. Kol kas dėl elgesio su aplinkiniais neturiu problemų. Kaip elgiasi namuose, taip elgiasi ir kitur.

Nemušti, tai nereiškia, kad neauklėti. Nemušti, tai nereiškia, kad leisti viską daryti. Tačiau leisti viską daryti ir neaiškinti, tai elementarus abejingumas savo vaikui, tiesiog jo palikimas augti pačiam ir tai joks jau auklėjimas.

Asmeniškai man, tai tikrai nelengvas, reikalaujantis daug kantrybės darbas ir kol išmokai, prireikia labai daug kantrybės. Dabar jau vyresnėliai patys supranta ir paguodžia, kai mažiausias vėl ir vėl apsisukęs bando daryti savaip, netinkamai. Kai pagalvoji, tai tikrai kartais yra daug lengviau vaiką "sulaužyti", išmokyti jį slėptis nuo tėvų, ir pnš. ir tai pasiekiama griežtu kumščiu. Nebūtinai, tai turi būti sužalojimai, bet tiesiog griežtas, be laisvės pasirinkti bet ką, kai tėvų žodžiai bet kur paskutiniai ir nediskutuotini. Bet ar to reikia, ar džiaugsmas ims kai ateis laiks, kai norėsim su vaiku pasikalbėti, kad jis paatvirautų ir dar daug ko norėsime, tikėsimės, bet jis to nebus išmokytas ...

O kalbant apie tuos, kurie terorizuoja kitus ir dar jei išaugę nemušti, tai ko gero ir bus tas atvejas, kai jie išauginti savaime, niekas jų nei auklėjo, nei ką. Tiesiog gavosi jau taip, kaip gavosi. Ir čia nėra vienos priežasties, vieno recepto. Čia daug visko susideda: tėvų per didelis užimtumas, suaugusiųjų rūpestis materialinių gėrybių įsigijimu (tik negalvokit, kad to nereikia), vaikus mato, tik ryte kelias minutes ir gal vakare kelias minutes, auklėja kas nori, tik ne tėvai ir t.t. ir t.t. Juk taip nepopuliaru (nekalbu apie tuos atvejus, kai tai neįmanoma), jei šeimoje tėvai daugiau skirs dėmesio vaikams, o ne darbui.

Ai, nelengva aprašyti, tai ką noriu parašyti Tikiuosi suprasit teisingai

Esu kategoriškai prieš fizines bausmes. Nėra nei vienos priežasties ir nei vienos išimties, kada jos gali būti pateisintos.

vaikai gerbia aplinkinius tiek, kiek gerbia tėvai. ar dabartiniai suaugę labai vykdo savo pareigas -- šeimai, darbui, valstybei, tiems patiems vaikams?

pritariu 100 procentu viskas ateina is seimos as esu pries fizines bausmes, nors mano tevai mus su broliu auklejo skirtingai, nes brolio be musimo tikrai nebutu isaukleja, jokie veiksmai ir zodziai jam negelbejo kaip dirziukas o man uzteko vieno karto plaukstelejimo per uzpakali kad suprasciau kad privalau elgtis graziai kad daugiau must negauciau

O Viešpatėliau su viešpačiukais Seniai tokį cirką skaičiau. Va iš tokių tėvų kaip jūs, su tokiu mentalitetu, ir auga jūsų minėtoji karta

Na na ir kokį aš čia stebuklą parašiau, kas čia tokio baisaus.

Suvokimas keistas, viduramžiškas, davatkiškas kažkoks. Nenorėčiau tokios mamos būti turėjusi.

tai tu gal savo suvokimą pasakyk.
Tai aišku, kad geriau kai mama leidžia lipti per kitų galvas, dar užtaria.
Deja aš ir nebūsiu tavo mama, ir pokalbis bei nuomonė ėjo ne apie mane asmeniškai. Aš parašiau pastebėjimus,kokių teko vaikų sutikti.

jei pats esi chamas, bendrauji ir elgiesi chamiškai, tai vaikus mušk nemušęs -- džentelmenais jie nuo to netaps.

Skaudi tema man tie mušimai, vienas ryškiausių vaikystės atsiminimų. Kaip dabar pagalvoju tikrai neblogas vaikas buvau, maniškė dabar 10 kartų pasiutesnė, bet kol kas dar iš kantrybės neišvedė.
O man tai mama ausdavo ir ausdavo šonus ir ne su rankyte per šikniuką, o už plaukų po visą kambarį patasydavo, arba su diržu kur pakliuvo duodavo, iki šiol randą ant žando nuo diržo sagties turiu ir galva praskelta buvo .... mirsiu neužmiršiu ... o apie psichologinius niuansus net nebekalbu ...
Negaliu net rašyt.... kaip norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip.
Taip, kad mamytės valdykitės, mokykytės kantrybės, nepasiduokit pykčiui, neskriauskit savo vaikų.

niekada negaleciau musti savo dukriuko... suprantu, kartais sunervuoja bet musti niekada negaleciau kitu tevu kurie panaudoja pries vaikus smurta nesupantu ar labai smagu matyti vaiko asaras??? Bet kartais ir pabariu savo merga...

Be abejo-pima reikia vaika bandyti itikinti, perkalbeti, bet jei jau situacija pasidaro tokia, kad vaikas vis vien neklauso arba net specialiai ignoruoja pasakytus zodzius-tada nieko blogo ir pliauksteleti per uzpakaliuka.