QUOTE(voveriukas36 @ 2005 11 04, 04:09)
p.s. vaikų nemušu labai seniai. Bet kai augo - mažiukai buvo gaudavo kaip pridera. Manau, kad paaugusius pliekt - pati didžiausia nesąmonė kokia gali būt. Lygiai tokia pat nesamonė, kad mažiems nereik įkrėst. Žinoma, iš to didelio kaifo nejutau, bet tai buvo žiauri būtinybė.
Ka reiskia reik? Nereik? Jei nenusipelne uz ka musti? As savo vaiko niekada nelupau. Jam dabar 6. Nezinau ka tokio blogo jis galetu padaryt, uz ka reiketu maza vaika pliekti? Mane vaikyste lupo. Ir ziauriai. Ir vyteliu is misko buvo, ir sokdyniu, ir dirzo su sagties galu. Man tai grynas sadizmas. Sudavimas per vaiko subine ir dar su drabuziais nevadinu isvis musimu. Tai tas pats, kas kumsciu mojavimas ore - tik gasdinimo priemone. Mane lupant, man realiai skaudedavo. As neprisimenu nei vieno nusizengimo uz kuri buciau verta tokiu bausmiu. Beje lupdavo tik motina. Manau taip ji isliedavo pykti uz nenusisekusi asmenini gyvenima. Aisku ji to nepripazins. Ji iki siol nepripazista, kad blogai elgesi. Sako, gal to deka, tu apskritai isaugai

. O as jai uz tai iki siol negaliu atleist. Beje lupimas baigesi tada, kai as uzaugau tiek, kad galejau viena grazia diena pagriebt dirza ir nepaleist - kada tapau stipresne uz ja. Taip gaunasi, kad iki tol tai buvo stipresnio prievarta pries silpnesni.
Beje, manes lupimas visai neveike. taip pat kaip moralai - per viena shikna ieidavo, per kita iseidavau. As netgi jausdavausi teisi, nes joks mano nusizengimas nebuvo vertas tokio ziaurumo. Mane labiausiai veikdavo, o tai buvo, gal tik kelis kartus, kai motina tyledavo (siaip ji kalba dauk ir be reikalo). Va tada as jusdavau, kad ja iskaudinau tikrai smarkiai ir jausdavausi kalta.