Kazkaip bijojau labai gimdymo. matyt ir prisibijojau:) nes ir buvo cezaris.
Bet kazkaip baisi ta operacija buvo man...
is esmes be galo bijojau jau pasiruosimo momentu (buvo planinis)-drebejo visos galunes. gydytojos juokesi, kokia inteligente tuoj eis i operacine-nes buvau isbalus is tos baimes kaip nezinau kas.
Baisu buvo pagalvoti, kad nuskausmins, kad negalesiu saves kontroliuoti ir dar nezinia ar nejausiu skausmo. ko bijojau taip ir buvo.
nejauciau, kai pjove, bet jauciau, kai viduj kazka dare-pradejau sakyti, kad kazkas negerai, kad jauciu. gydyt kuri operavo irgi pradejo sakyt anesteziologui, kad ka nors darytu, nes ji jaucia... kosmaras... o vaistu jokiu negali duot, nes sako vaikui klius. tik kai iseme vaika kazkokiu glusinanciu dave-apspangau, viskas sukosi ratu, bet pojuciai nedingo... sukandus dantis laukiau kada kuo greiciau viskas baigsis...
anesteziologas dingo greitai-tiesa pasakius net neprisimenu kaip jis atrode...
paskui operavusios gydyt klausiau, kodel man sitaip jautesi. aisku, uzstodama kolega, nevare ant jo.. tai sako, gal cia del jusu organizmo strukturos ar ypatybiu... na nezinau.. ar del to buna... gal buna... kazkaip nesidomejau. bet va laukiuosi antro, tai jeigu netycia vel butu cezaris, labai rimtai pasidomeciau geru anesteziologu, kad nebereiktu isgyventi to kosmaro.
paskui vis save guodziau-kad naturaliai gimdancios dar ne tokius skausmus kencia,o as tik valanda pasikankinau... bet vis tiek slykstus jausmas tai ne tas zodis.
Ir aš.Man nėštumo metu žinojimas, kad laukia planinis cezaris leido ramiai džiaugtis nėštumu be baimės kaip gi čia bus su tuo gimdymu, ar viskas gerai praeis, ar labai skaudės ir t.t. ...
Ir tikrai nesijaučiu blogesnė už tas mamas kurios naturaliai pagimdo 
