Būkite Gerų Naujienų Pranešėjais !

"Aš prašau Jūsų daugiau nebeskleisti jokio negatyvumo.''
Ar tai taip sunku? Gal neįpratę mes? Natūralu bėdavoti, statyti kitą į keblią padėtį, versti jaustis kaltu kad gyvena geriau? Kokias paozityvias mintis, emocijas iššaukia nuolatiniai pokalbiai, kad gyvenimas blogas? Kam nuo to geriau? O gal kam blogiau?
Verta pažiūrėt toliau savo nosies, gal išsibėdavojus ir palengvės, o gal Dievas, viską žmogui atidavęs, suteikęs galimybes džiaugiasi, matydamas ir girdėdamas tai? Jis tai žino ir mato, kodėl žmogus kenčia. Tai ar džiaugiasi, kai tas savo negandas dalina į dešinę ir į kairę? Kažkaip abejoju.

Mano nuomone, tai pas mus biedavotis yra įgimta, taigi lietuvių tokia natūra, mes taigi pastoviai visi viskuom nepatenkinti. Argi ne taip?

O amerikietiška svajonė tikrai ne apie reklamas, kaip kas cia parašė, o jeigu jie sugebe gyventi geriau nėra čia ko pykti ir pavydėti, gal verčiau reikėtų pasidžiaugti, kad kažkur žmonės moka gyventi geriau, nuo tokios minties ir patiems geriau būtų.

Nemanau, kad mes bent artimiausiu laiku tapsim kaip jie. Apstu pas mus ir užuojautos, ir pagalbos kitam, kaip sako "įgimta'' ir tas. Tad išlaikius geruosius savo bruožus, pridėjus jų geruosius bruožus, galim tikėtis kur kas didesnės sėkmės gyvenime.

1. Nieko... Kad ir tema lyg ne apie liežuvavimą...
Papildyta:

Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad jie visi tokie laimingi, išsišiepę, geria sau Coca-colą... (O atsigėrus jos labai svarbu nepamiršti kramtyt Orbit, kuri gerina šarmų - rūgščių balansą burnoje )
Papildyta:

na, elgtis kaip Tobulojoj Amerikoj priimta... Pažystamam pasiteiravus apie vaiko sveikatą, nutaisyti idiotišką veido išraišką ir sakyt "viskas all right"... Nors galbūt po mėnesio tam pačiam pažystamam teks pranešti apie vaikelio mirtį ir iš jo skolintis pinigų laidotuvėms...
Bet ir tada bus labai svarbu šypsotis ir tvirtinti, kad viskas gerai, nes, gink Dieve, pažystamas gali susijaudinti... Arba patirt blogų emocijų... O kas bus, jei jis net apsiašaros

Visai nesidžiaugiu, kad tiek pagiežos žmoguje, juolab prieš šventes. Nieko, gal bus laiko apmastyti.
O snukis nekvailas, kai sako "viskas gerai" jis saugo klausiantį nuo savo negandų, tik tiek. Pasimokyti reikia to, prie ko mes nepratę ir ko nesuvokiam.

Diskutuotinas klausimas... Ar viskas, kas yra ten yra labai gerai...
Neneigiu, yra ten ir gerų dalykų, bet kanalizacijos vamzdis net ir ten yra kanalizacijos vamzdis... Ir nebūtina tvirtinti, kad jei tas kanalizacijos vamzdis Amerikoj - tai juo jau teka tyras šaltinio vanduo...


Tarp kita ko... Turbūt visiems teko matyti matyti reportažus po Njū Orleaną nusiaubusio uragano?... Visi interviu su nukentėjusiais juodukais buvo absoliučiai vienodi: ekrane net neverkia ar skundžiasi, o baubia koks nors amerikietisjuodukas... Tikrąja to žodžio prasme...Kilnoja ir visam pasauliui rodo pusnuogius kūdikius, namų griuvėsius... Su viena intensija: "pažiūrėkit, kokie mes vargšai"...
Lygiai tą patį matėm ir po Rusėjo 11osios įvykių... Sriūbaujančius per CNN amerikiečius... Ir jie visa nesijaudindami, ant temos autoriaus, "pylė savo purvą" visam pasauliui... O juk tai taip nemandagu, ar ne?

Tai apie viską ir nekalbam. Diskutuojam apie konkretų dalyką, kuris ten geresnis ir tiek. Visko-neduokdie-nereikia, savo turim per akis

Zinau, ir zinau kokios bedos pas juos. Draugai tam ir yra kad ir dziaugsme ir liudesi turetum su kuom pabut. O ir kartu viska galima greiciau isspresti ir draugas nebus nuolat sriubaujantis. Reikia pripazinti kad zmoniu santykiai kuo toliau tuo labiau sala. O juk tame ir yra gyvenimo pilnatve.

Nemanau, kad lietuviams įgimta bėdavotis. Pažiūrėkit, kaip sunkiai gyveno mūsų seneliai ir net tėvai, bet nesiskundė. Kiek matau per televizoriū reportažų apie šviesius senukus, jų optimizmo pavydėti. Užaugindavo po 5-7 vaikus, o kaimynams tik pasigirti žiūrėdavo kuo, darbus pirmi nudirbti lėkdavo, kad kiti pasidyvytų, kokie spėrūs, kokie namai turtingi... Mano tėvai niekaip nesupranta, kaip man gali atrodyti, kad kažko trūksta kai taip dabar visko yra, viską galima, esam sveiki... ir aš turiu su jais sutikti, kad iš tikrųjų man nieko ko būtina netrūksta. Ne viską turiu ko noriu, bet ko reikia turiu viską, tik dėkoti ir dėkoti...


Amerika netobula ir net gal labiau nei mes... bet nemanau, kad ten kas nors elgiasi taip kaip aprašei
Argi manai, kad amerikiečiai šypsosi tik dirbtine šypsena? O kas geriau dirbtinė šypsena, ar iš įpročio suraukta kakta?

Šiaip jau aš įtariai žiūriu į diktavimus. Prie žmogaus prisikabinti gali ir nelabai šviesios esybės, kurios prisistato kuo tik nori. Nesakau, kad visi, bet manau, kad daug diktavimų ateina ne iš aukščiausių sferų. O šitas sukėlė daug itin prieštaringų minčių.

Visų pirma, transformuoti "purvą" savyje arba "nuleisti" jį nekenkdami nei sau, nei aplinkai, gali tik labai stipriai dvasiškai pažengę žmonės. Todėl pasiūlymas tiesiog nelieti savo problemų kitiems gali trenkti dvigubai kitu lazdos galu. Savyje laikomos ir netransformuojamos problemos vis tiek išsilieja. Kitaip, kitom formom, bet jos nedingsta. Galų gale, jei žmoguje nėra harmonijos, nesvarbu, pasakoja jis tai, ar ne, jo disharmonija tiesiog YRA bendrame lauke. Plastmasinės amerikiečių šypsenos (nekalbu apie didžiadvasius žmone,s kurie tiesiog džiugiai priima viską, ką Dievas siunčia, o apie tuos, kurie tikrai šypsosi tik dėl to, kad taip priimta, kad jų vis tiek niekas neišklausys) turi savų labai neigiamų pasekmių.

Kad išsikalbėti, o ypač moterims, būtina, kalba ir Vedos. Pasak Vedų, idealus "purvo" ratas yra toks - vaikai jį išlieja ant motinų, motinos turi viską, kas tik guli ant širdies iškalbėti vyrams. Nuo to priklauso jų dvasinė (ne psichinė) sveikata, sielos harmonija. O vyrai turėtų nepatarinėti, nenurodinėti, tik IŠKLAUSYTI. Vyrai tuo tarpu išsilieja savo dvasiniams mokytojams (t.y. per praktikas) arba per ekstremalų sportą, pomėgius. Ir tik mokytojai atsirenka savyje

Man, pavyzdžiui, yra džiugu dalintis tiek skausmu, tiek džiaugsmu. Man smagu, kai kas nors išsiverkia man ant peties. Kai išsibamba. Tiesiog matau, kaip tam žmogui palengvėja ir man nuo to smagu. Aišku, kartais būna, kad labai pavargstu. Bet tuomet susimąstau, o kodėl tas žmogus man viską pasakojo? Kas visame tame mane "kabina"? Kodėl turėjau išklausyti? ir kodėl pavargau? Beveik visuomet randu sau svarbią pamoką. O pati irgi niekada neapsimetinėju. Jei sunku, taip ir sakau, sunku. jei džiaugiuosi, tai ir džiaugsmu mielai dalinuosi. Man dalintis atrodo labai svarbu. Nes per tą dvasinį dalijimąsi mokaisi jausti bendrystę tarp visų žmonių, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, religijos, pasaulėžiūros ir t.t.

Būtent...

Vadinasi, kažkas sunervino, žmogus ar situacija, aš pasipasakojau, tiesiog šiaip, nuleidau garą, kitą dieną vėl tas pats, aš išsipurtau neigiamas emocijas, neužilgus vėl panašiai, ir taip diena iš dienos, aš vis išsikraunu ir išsikraunu kažkieno sąskaita, nes man atrodo, kad tai draugystė ir pasidalijimas? Tai gal geriau pasinaršyti savo viduje ir susirasti, kokia mano pačios būdo savybė pritraukia tokiu susinervinimus ir imti savo protą į rankas, kad nereiktų pykti, o po to kažkam išsipasakoti?
Manau, ateina laikas, kai atsibosta tušti pokalbiai, kai atsibosta guodimai kaip tavęs bendradarbiai ar draugai neįvertina ir nesupranta, matai, kokie jie... .Paskui apsižiūri, kad ir pati taip mėgsti ,,pasiguosti", na, tiesiog įprotis Aš nekalbu, kada tikrai reikia pagalbos, kas serga ar pan, aš nekalbu ir apie tai, kai atsitikus bėdai žmogus pasidalina su kitu su minimum emocijų...