Ne tokią motinystę įsivaizdavau

Nu va mes jau 4 dienas nebesusitvarkom su sviskiu. Bus man dziaugtis , kad pagerejo vaikas . Isterikuoja kas penkiplika minuciu. Jau stengiames nekreipti demesio tai ateina, musasi, ir rekia kol vakar apsiveme is rekimo. Siaubas ir del tokiu smulkmenu, kaip va uzdariau duris, o jam nepatiko. Taip pradejo isterikuoti as nesupratau kodel. Kalusiu kas yra parodyk ko nori o jis rekia ir viskas klyke puse valandos, kol pats atidare duris pabuvo minute ir uzdare. Anksciau neprasydavo kad atidaryciau ir bar nepraso. Va toks vienas kartas, atrodo mamos turi suprasti ko vaikas nori. Kuo toliau tuo visai jo nebesuprantu. Ir vat tokiu situaciju, kai pradeda isterija is nieko per diena turbut 10 buna. Vyras sako, kad cia bet kas isprotetu.
Na laikykimes. Isgeriau raminamuju, kad suvaldyciau savo emocijas, nes vakar gavo su dirziuku, o dabar del to labai save grauziu ir verkiau visa vakara, o vyras buvo su vaiku.
Na tikiuosi viskas pageres

Na jus negalvokit kad as vaika musu, gavo pora kartu su dirziuku. Viena karta pries kokius 5 menesis ir antra uzvakar. Bet pati zinau, kad tai labai logai ir sau tai atleisti negaliu. Stengiuosi nekreipti demesio. O uzdarymas i kita kambari nepadeda, rekia, duris is karst atidaro ir ateina priesais mane ir isterikuoja ir dar baksnoja man kad atkreipciau i ji demesi.
Saves neteisinu, ir kartais jauciuosi kad esu bloga mama, bet del to istatymo kad vaiku, net pabarti negales, tai tam kas prieme tikrai nevisi namie. Kai tures tokius vaikus ar anukus su kuriais nesusitvarkys, tada pagalvos kad reikia vaikus ir sudrausminti. As jokiu budu ne uz fizines bausmes, jokiu budu ne. Bet vaika reikia ir pabarti ir sudrausminti, turi vaikas gerbti suaugusius, o ne kaip dabar vaikas issipravardziuoja mokytoja visokiausiais zodziais ir dar pasako, kad tu mokytoja taip mums pasakyti negali, nes mes pasiskusim. Tai ir tyli mokytoja. Na kur tai matyta. As manau, kad seimoje turi buti draume ir vaikas turi zinoti kur yra, ne. As buvau grieztai auklejamam, buvo visko ir pati didele ozka buvau ir dirzo gavau, bet visi vaikai mes isaugom gerbdami visus. Ir dabar labai gerai sugyvenam su tevais ir gerbiam visus.
Na as visai ne i tema nukrypau, reikia eiti pas sunu, nes lauzo zaislini autobusiuka, demesio reikalauja.

Aš irgi manau, kad reikia drausmės vaikui, kai ožių jau nebesuvaldo savo. Pernai, kai maniškiui jau buvo truputį virš 2 metukų, prasidėjo tas periodas, kitaip vadinamas pirmąja paauglyste  , tai jau ožiai ant ožių lipo, tokia sunki vasara ir ruduo buvo, kad ojoj. Ant grindų tai nekrisdavo, bet čiut kas, tuoj griebdavo bet kokį daiktą į ranką ir į žemę trenkdavo iš pasiutimo. Kiek mums indų išdaužė... Jau persigandusi buvau, nes nei diržai nei rėkimai negelbėjo, o tuo labiau ramūs žodžiai. Mes su tėtuku tikrai nebesupratom kas čia darosi, jau ir pas psichologus konsultavomės. Ir ką, ačiū dievui turbūt išaugo tą nesamonę, jau nuo šios žiemos tapo vaikas meilus ir draugiškas  . Kažkaip savaime jam praėjo viskas. Bet manau, tikrai nereikia laukti kol kaprizai baigsis, būtina imtis priemonių griežtesnių.

sveikos, as kazkaip niekad motinystes neisivaizdavau idealios ir ji tokia ir nera. Savo vaikiscia labai stipriai myliu, del to manau verta pirmus metus atkenteti ir dar kelis pakenteti, o po to jau tikiuos pagerejimo  Tik kai vaikui suejo pusantru po truputi pradejau jaustis savimi.
Irgi kartais girdisi is mamu oi koks geras vaikas, koks ramus, kaip miega, tai arba mamos pagrazina, arba istiesu ju vaikai letesni, bet tas letumas nemanau, kad gerai.

Labukas visoms, atejau ir as i foruma pasiziureti gal kas patarimu kokiu tures, bet ziuriu tokiu kaip mano vaikas daug. Gyvenam amerikoje nei tevu nei uosviu neturim kad kas padetu. Mano padauzai ka tik suejo du metukai, tiesiog baisu darosi, net negalvojau kad tokiu vaiku yra, su vyru santykiai pablogeje vien del vaiku. Jei pasakai "ne" tai is namu pavercia betvarke, trankosi, krenta ant grindu, galva i siena tranko, meto, dauzo. Su valgymu irgi bloga situacija, visa diena eina aplink ir niam niam niam niam, o kai paduodi jai negerai. Pasodinta nesedi, kiek virdavau nieko nevalgo, kazkoksai isprotejimas. Gime antras, broliui ji gera, bet tas siknius irgi gal i diena valandziuke pasnaudzia, jei nesnekini tai negerai, butinai nesioti arba kaip nors ji linksminti. Pavargau jau, nenoriu as nuostabiu vaiku, bet galvojau kad nors kiek bus lengviau

Zinok labai suprantu tave ir uzjauciu. Pati gyvenau uzsienyje daugiau nei puse metu. Ziau kaip yra sunku, kai neturi nei minutei kam palikti vaika. Budavo net taip kad yra bloga ar sergi, o is paskutiniu laikaisi, nes neturi kitos iseities, net prigulti neturi kada. Tada prasydavau vyro, kad is darbo issiprasytu.
Bet dabar irgi ne geriau, gimtinej tevai uz 300 kilometru. Neprisisauksi kai reikia greitai, o mociuciu kitu mes neturim. Turim viena, bet mes jos neskaitom, jei tik kartais palieki, tai be moralu, kaip auklet vaikus ir be simto patarimu su didziausiom ironijom neapsieinama. Tai mes su vyru jos vengiam kaip kazin ko. Nes ji tik gadina musu santykius. Tai va belieka tik dziaugtis savo seima. Kai uzmiega sunus, mes su vyru issisnekam, pasiguodziam, apsikabinam ir tai labai padeda.
Laikykis ir paprasyk vyro, kad leistu tau valanda nors pasivaiksciot iseiti. Mes su vyru taip pakaitom kur nors darydavom.
Parasyk butinai kaip sekasi. Tikrai nesi viena. Jei bus sunku gali rasyti man i az. Nes pati zinau, kad kartais budavo sunku, nors vilku kauk. Jei ne mano sese kuriai skambindavau bet kada, nezinau kam buciau galejusi paskambinti. Nes zinau is patirties, kas nepatiria ka reiskia sunkus vaikai visiskai nesupranta, ka tai reiskia.
Tokio paties likimo zmones ir geriausiai gali isklausyti ir kazka patarti.
Sekmes visoms.

Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.