Šiandien pirmą kartą prisijungiau ir pirmas laiškas, kurį perskaičiau, buvo šis. Panašus vaikas gimė mano draugės šeimoje. Tiesiog spiegimo priepuoliai nuo gimimo, daktarai irgi sakė, kad išaugs. Aš pati auginu tris vaikus, tačiau tokį vaiką mačiau pirmą kartą. Tiesiog kai lankėmės svečiuose, vaikas kelias minutes pabūdavo ramus, po to 15 minučių vėl šaukdavo. Bet tėvai nenuleido rankų, nusivežė į Klaipėdą, ištyrė vaikui galvą ir nustatė, kad ant smegenų kaupiasi skystis, tipo gimdymo metu per daug buvo suspausta kūdikio galvutė, tiesiog gimdymo pasekmė. Daktarai pasakė, kad vaikui spaudžia smegenis tas skystis, todėl labai skauda galvą, tai jis ir rėkia. Išrašė kažkokių vaistų, kad tas skystis pasišalintų per šlapimą. Pagėrus tų vaistų kokį pusmetį vėl tas pats, vėl važiavo pas tą patį daktarą, vėl pagėrė vaistų. Dabar vaikui 3 metai, buvom nuvažiavę aplankyti, tiesiog sveikas ir žvalus mažylis, be jokių rėkimų. Galbūt jūsų mažyliui irgi tas pats. Jei vieni daktarai numoja ranka, vežkit pas kitus, nes tokie spiegimai jau savaime nenormalus dalykas. Sėkmės
Labux Šiandien pirmą kartą prisijungiau ir pirmas laiškas, kurį perskaičiau, buvo šis. Panašus vaikas gimė mano draugės šeimoje. Tiesiog spiegimo priepuoliai nuo gimimo, daktarai irgi sakė, kad išaugs. Aš pati auginu tris vaikus, tačiau tokį vaiką mačiau pirmą kartą. Tiesiog kai lankėmės svečiuose, vaikas kelias minutes pabūdavo ramus, po to 15 minučių vėl šaukdavo. Bet tėvai nenuleido rankų, nusivežė į Klaipėdą, ištyrė vaikui galvą ir nustatė, kad ant smegenų kaupiasi skystis, tipo gimdymo metu per daug buvo suspausta kūdikio galvutė, tiesiog gimdymo pasekmė. Daktarai pasakė, kad vaikui spaudžia smegenis tas skystis, todėl labai skauda galvą, tai jis ir rėkia. Išrašė kažkokių vaistų, kad tas skystis pasišalintų per šlapimą. Pagėrus tų vaistų kokį pusmetį vėl tas pats, vėl važiavo pas tą patį daktarą, vėl pagėrė vaistų. Dabar vaikui 3 metai, buvom nuvažiavę aplankyti, tiesiog sveikas ir žvalus mažylis, be jokių rėkimų. Galbūt jūsų mažyliui irgi tas pats. Jei vieni daktarai numoja ranka, vežkit pas kitus, nes tokie spiegimai jau savaime nenormalus dalykas. Sėkmės
Šiandien pirmą kartą prisijungiau ir pirmas laiškas, kurį perskaičiau, buvo šis. Panašus vaikas gimė mano draugės šeimoje. Tiesiog spiegimo priepuoliai nuo gimimo, daktarai irgi sakė, kad išaugs. Aš pati auginu tris vaikus, tačiau tokį vaiką mačiau pirmą kartą. Tiesiog kai lankėmės svečiuose, vaikas kelias minutes pabūdavo ramus, po to 15 minučių vėl šaukdavo. Bet tėvai nenuleido rankų, nusivežė į Klaipėdą, ištyrė vaikui galvą ir nustatė, kad ant smegenų kaupiasi skystis, tipo gimdymo metu per daug buvo suspausta kūdikio galvutė, tiesiog gimdymo pasekmė. Daktarai pasakė, kad vaikui spaudžia smegenis tas skystis, todėl labai skauda galvą, tai jis ir rėkia. Išrašė kažkokių vaistų, kad tas skystis pasišalintų per šlapimą. Pagėrus tų vaistų kokį pusmetį vėl tas pats, vėl važiavo pas tą patį daktarą, vėl pagėrė vaistų. Dabar vaikui 3 metai, buvom nuvažiavę aplankyti, tiesiog sveikas ir žvalus mažylis, be jokių rėkimų. Galbūt jūsų mažyliui irgi tas pats. Jei vieni daktarai numoja ranka, vežkit pas kitus, nes tokie spiegimai jau savaime nenormalus dalykas. Sėkmės
JEZUS...uz arklishka kantrybe- didziuli medali tokiems teveliams. Mano abu neramus, bet neverksniai-siaip namus griauna, tai nezinau ka patart. Tiesiog stiprybes beje, tas atvejis, kur auksciau aprasytas-irgi turejau pazistama, kurios vaikui labai galva skaudejo del tu skysciu, tai gal verta pamegint ?
QUOTE(ajja @ 2008 05 03, 16:38)
sveikos, as kazkaip niekad motinystes neisivaizdavau idealios ir ji tokia ir nera. Savo vaikiscia labai stipriai myliu, del to manau verta pirmus metus atkenteti ir dar kelis pakenteti, o po to jau tikiuos pagerejimo 
Tik kai vaikui suejo pusantru po truputi pradejau jaustis savimi.
Irgi kartais girdisi is mamu oi koks geras vaikas, koks ramus, kaip miega, tai arba mamos pagrazina, arba istiesu ju vaikai letesni, bet tas letumas nemanau, kad gerai.
Tik kai vaikui suejo pusantru po truputi pradejau jaustis savimi. Irgi kartais girdisi is mamu oi koks geras vaikas, koks ramus, kaip miega, tai arba mamos pagrazina, arba istiesu ju vaikai letesni, bet tas letumas nemanau, kad gerai.
Papildyta:
QUOTE(ligitux777 @ 2008 05 15, 23:26)
Mano pirmagimis irgi buvo iš tų ramiųjų, tiesiog idealus vaikas. Jau metukų laiko aš galėdavau nueiti į parduotuvę pusvalandžiui, o parėjusi rasdavau jį žaidžiantį kaip ir palikau. Tik tas ramumas neišėjo į naudą. Jis iki 3 metų nustojo kalbėt. Kai nuvežėm pas daktarus, pasakė, kad serga autizmu. O tai visam gyvenimui. Dabar sūnui 10 metų, jis visiškai nekalba, ir kuo jis auga didyn, tuo daugiau problemų. Jau geriau jis būtų būvęs kaip visi vaikai su savo kaprizais ir isterijom, bet sveikas...
Tai aisku geriau kad vaikas tegul ir klylia ir isterikuoja, bet tebuna sveikas. Isivaizduoju, ka tenka isgyventi toms mamoms kuriu vaikai sergantys kokiom nors ligoms. Cia vaikui pakyla temperatura ir tai jau vietos nerandi, o kai zinai, kai nuo kitu ligu vaistu nera, tai toms mamytems be galo sunku, joms palinkeciau didziules kantrybes ir istvermes.
O del galvoje susikaupusiu skysciu tai mums tyre nuo pat gimimo. Net nezinau ko neistyre. Rado tik nedideli kieki, del kurio vaistu (diakarbas, kuris isvaro skyscius is galvytes) nereikejo. Visiskai pasitikejau savo gyditoja, nes ji musu pazistama ir viena geriausiu specialisciu Kauno klinikose. Ji man sakydavo, kad iki metu praeis. Taip praejo, bet jo tie klykimai ir dave pasekmes tam, kad jis yra nervuotas ir susinervina del menkiausio dalyko. Sedativa gerem ilgai bet tas pats kas nebutumem gere. Tai vesim i Klaipeda pas gytoja homeopata, kuri man rekomendavo.
Bet tikrai reikia dziaugtis, kad vaikas sveikas. O mamos meile yra begaline.
O del galvoje susikaupusiu skysciu tai mums tyre nuo pat gimimo. Net nezinau ko neistyre. Rado tik nedideli kieki, del kurio vaistu (diakarbas, kuris isvaro skyscius is galvytes) nereikejo. Visiskai pasitikejau savo gyditoja, nes ji musu pazistama ir viena geriausiu specialisciu Kauno klinikose. Ji man sakydavo, kad iki metu praeis. Taip praejo, bet jo tie klykimai ir dave pasekmes tam, kad jis yra nervuotas ir susinervina del menkiausio dalyko. Sedativa gerem ilgai bet tas pats kas nebutumem gere. Tai vesim i Klaipeda pas gytoja homeopata, kuri man rekomendavo.
Bet tikrai reikia dziaugtis, kad vaikas sveikas. O mamos meile yra begaline.
Labutis, mano suneliui buvo gimdymo trauma, tai klyke nuo gimimo bet mes laiku pasirodem gydytojams ( 2 menesiu) dabar siek tiek jautresnis vaikas aplinkiniams bet tai viskas.. 
is tiesu pameginkite apsilankyt pas neorologa. beje mes is Klaipedos 
is tiesu pameginkite apsilankyt pas neorologa. beje mes is Klaipedos
Kad pas neurologus mes lankomes kas puse metu. Lietuvoje mes keikiam gyditojus, bet jie priziuri vaikus ir neatmestinai, o vat skandinavijoj, kai paprasiau norinti pas neurologa tai manes nesuprato kam reikia. Isaiskinau padeti susibariau su pediatru, bet vis tiek man nedave. As jam aiskinau, kam man liepta iki 3 metu kas pusmeti eiti pas neurologa, o jis man sako, kam? jusu vaikui nieko nera. As jam sakau, kad visvien noriu pasneketi su neurologu. Medicina ten gana gera tik vat mamos ir visi kiti nesokineja apie vaikus kaip mes. Gerai, kad grizus Lietuvoj jokiu problemu. Bet cia gi pirmas vaikas, pergyvenu del kiekvienos smulkmenos.
Mano sunus atrodo sveikas, tik turi didelius ragus ir yra jautresnis nei kiti. Tai va ir sedim siame forume ir kalbam kaip su neklauzadom kovoti.
Aciu kad patariate. Tikrai daugiau galvu geriau. Nes tikrai gali pats ka nors praziopsoti.
Mano sunus atrodo sveikas, tik turi didelius ragus ir yra jautresnis nei kiti. Tai va ir sedim siame forume ir kalbam kaip su neklauzadom kovoti.
Aciu kad patariate. Tikrai daugiau galvu geriau. Nes tikrai gali pats ka nors praziopsoti.
QUOTE(Adeliukas @ 2008 05 16, 15:48)
Mano sunus atrodo sveikas, tik turi didelius ragus ir yra jautresnis nei kiti. Tai va ir sedim siame forume ir kalbam kaip su neklauzadom kovoti.
Aciu kad patariate. Tikrai daugiau galvu geriau. Nes tikrai gali pats ka nors praziopsoti.
Aciu kad patariate. Tikrai daugiau galvu geriau. Nes tikrai gali pats ka nors praziopsoti.
Adeliuk, tikrai smagu kad vaikas sveikas ir turi tik ragus.
Mums su vyru labai padėjo knyga "Mažylio sutramdymas". Tiesiog priskyrėm savo mažylę prie sunkių vaikų kategorijos ir išmokom atsiriboti nuo isterijos priepuolių(nors abiem buvo begalo sunku tai išmokti daryti) , nes suvokėm, kad taip ji išsireikalauja maksimalaus dėmesio, o kai pradėdavo mus mušti uždarydavom į kitą kambarį, kad apsiramintu. Aišku dar ir duris reikdavo palikyti, kad per anksti neišeitų
. Tai mušimas pasibaigė mėnesio bėgyje. Tik va su zyzimu ir isterijom karts nuo karto dar tenka pakariauti. Bet džiaugiuosi kad diržo į rankas neteko paiimti, nors kartais trūkus kantrybei kildavo ranka pliaukštelti .Aišku artimieji mus vadina moraliniais saditais vaiko atžvilgiu t.y. kad negalima nereaguoti kai vaikas verkia ir t.t. gal jam ką skauda ir t.t ir t.t. Tai tokiems atsakydavau:" Imkit ją ir auklėkit, jei jums atrodom blogi tėvai..." Komentarai labai greit pasibaigdavo
Adeliuk stiprybės tau ir tavo vyrui!!!
Aciu Dolores
Sitprybes ir visoms.
Sitprybes ir visoms.
QUOTE(svetima @ 2008 01 02, 15:55)
Labai suprantu mamytę, tikrai sunku auginti neramų vaiką..O dėl klaidų, tai pabandžiau sunumeruoti teiginius, kurie iš dalies jas atspindi..Jokiu būdu nesakau, kad kalti tėvai, tiesiog būna tokių vaikų ir reikia tiesiog išgyvent tą laikotarpį bent iki 3-4 metų..Patikėkit, nuo tokio amžiaus vaikas turėtų apsiraminti, jei sugebėsite nusiraminti patys
Negaliu sakyt, kad mano vaikai būtent tokie, kaip čia aprašyta..Bet tam tikri aspektai man gerai pažįstami..
O dabar apie tuos punktus:
1) Neramiam vaikui-kuo mažiau tampymo visur, BŪTINA griežta dienotvarkė-bent jau pusvalandžio tikslumu..Jokių ten dalyvavimų vakarėliuose, Akropolių ir pan..
Gal tai atrodys nepopuliari ir nemadinga mintis, bet tokiais atvejais griežtas maitinimo,miego, pasivaikščiojimų grafikas labai veikia..Geriau apribokit vaikščiojimus po renginius, bet dažniau tiesiog ramiai pabūkit lauke..
2) Čia jau labai sunku-bet apsispręskit ar jūs griežta mama, ar nelabai..Vaikas taip pat turi aiškiai suprast ko iš jūsų tikėtis vienu ar kitu atveju..Jau dabar nustatinėkit vaikui ribas-ir pati jų laikykitės..
3) Vaikams atiduodi viską, kas geriausia, bet savęs pamiršt tikrai nevalia..Jau 2 metų vaikas turi pradėt suprast, kad mama gali būt ir pavargus, ir nori paskaityt žurnalą, ramiai pavalgyt ir pan...Iš principo keiskit mąstymą-negalima pamiršt savęs..Paskui prasideda nuovargis, depresija ir kiti dalykai..Atsipalaiduokit, žiūrėkit į viską paprasčiau..Nusiraminkit visų pirma pati viduje, tada ir vaiko zyzimas nebeatrodys tragedija, o gal jis net nustos zysti
Nemoralizuoju, tiesiog bandau padėt pažvelgt į tą situaciją paprasčiau..Suprantu, kad ne viskas pavyks, bet pabandykit
Aš pati vis dar mokausi ir mokausi būti mama- kasdien..Sėkmės
Negaliu sakyt, kad mano vaikai būtent tokie, kaip čia aprašyta..Bet tam tikri aspektai man gerai pažįstami..
O dabar apie tuos punktus:
1) Neramiam vaikui-kuo mažiau tampymo visur, BŪTINA griežta dienotvarkė-bent jau pusvalandžio tikslumu..Jokių ten dalyvavimų vakarėliuose, Akropolių ir pan..
Gal tai atrodys nepopuliari ir nemadinga mintis, bet tokiais atvejais griežtas maitinimo,miego, pasivaikščiojimų grafikas labai veikia..Geriau apribokit vaikščiojimus po renginius, bet dažniau tiesiog ramiai pabūkit lauke..
2) Čia jau labai sunku-bet apsispręskit ar jūs griežta mama, ar nelabai..Vaikas taip pat turi aiškiai suprast ko iš jūsų tikėtis vienu ar kitu atveju..Jau dabar nustatinėkit vaikui ribas-ir pati jų laikykitės..
3) Vaikams atiduodi viską, kas geriausia, bet savęs pamiršt tikrai nevalia..Jau 2 metų vaikas turi pradėt suprast, kad mama gali būt ir pavargus, ir nori paskaityt žurnalą, ramiai pavalgyt ir pan...Iš principo keiskit mąstymą-negalima pamiršt savęs..Paskui prasideda nuovargis, depresija ir kiti dalykai..Atsipalaiduokit, žiūrėkit į viską paprasčiau..Nusiraminkit visų pirma pati viduje, tada ir vaiko zyzimas nebeatrodys tragedija, o gal jis net nustos zysti
Nemoralizuoju, tiesiog bandau padėt pažvelgt į tą situaciją paprasčiau..Suprantu, kad ne viskas pavyks, bet pabandykit
Aš pati vis dar mokausi ir mokausi būti mama- kasdien..Sėkmės
va ir as taip buciau parasiusi, nes pati daug ka pakeiciau, kadangi nuo gimimo manoji buvo tikra reksniuke, niekada negalvojau kad savo vaikuti galesiu aprekti, bet yra teke ir tik del mano pacios klaidu
Stengiuosi buti gera mama, nors tam reikia stiprios kantrybes ir tikiu kad mano dukra tai supras ir mes busim geros drauges.
QUOTE(linciule73 @ 2008 01 08, 15:27)
Taigi ka tuo noriu pasakyti:tuo momentu, kai yra sunku, atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Bet po kiek laiko, kai tos problemos baigiasi, ir atsiranda kitos, anos jau nebeatrodo tokios baisios, kaip buvo.Ir aš puikiai suprantu tuos tėvus, kurie išgyveną tą krizę su sunkiu vaiku, bet patikėkit manim, tai tikrai kada nors pasibaigs.Šventa tiesa,kad reikia patiems nusiraminti ir pailsėti, jusų vaikas dėl to nenukentės, nes geriau neplauti indai kriauklėje ir dulkių sluoksnis ant baldų, nei mama paklaikusiom iš nuovargio akim. Kuo daugiau skirkite dėmesio sau,tokiu būdu patys geriau jausitės, o ir vaikas tai jausdamas ims rimti. Juk daktarai ligos nerado, vadinasi jis normalus vaikas, tik kalta aplinka, kaip sakė vienas žinomas žmogus .
.Sutinku visu 100%. Mes taip pat turejom problemu, taciau po 1-ojo gimtadienio jos kazkaip po truputi eme mazeti ir beveik pasitrauke. Nes kartais rodydavosi, kad daugiau jau nebeistversiu. Parduotuveje, gatveje stebedama linksmus, besijuokiancius, ar tiesiog ramiai vezimelyje sedincius ir aplinka tyrinejancius vaikus, kartodavau vyrui, kad su musu vaiku kazkas yra netaip. Juk negali kudikis istisai verkti. Mes tiesiog pradejome gyventi uzdarai ir atsiskyreliskai, nes budavo be galo sudetinga planuoti kad ir trumpesnes isvykas, nes nebuvo imanoma prognozuoti, kada vel prasides verksmo ir rekimo priepuolis. Sunus atsisakydavo sedeti vezimelyje, nepatikdavo jam keliones automobiliu. Kol susiruosdavau su juo i lauka, po nesibaigiancio verksmo budavau tokia pavargusi, kad jau nebenoredavau niekur eiti. Rodes jo nedomina niekas, zaislai, kitokia aplinka, kartais nepadedavo ir nesiojimas ant ranku. Naktimis taip pat budavo visko, ir verkimo, ir supimo iki paryciu.Vyras, matydamas mano nuotaikas kartais pasiimdavo sunu, ir keliaudavo pasivaikscioti vienu du. Tuo metu as truputi pailsedavau, pabudavau pati su savimi. Dabar sunu priziureti padeda vyro motina, man atsirado daugiau laisvesnio laiko, as po truputi griztu prie megstamo darbo ir laisvalaikio uzsiemimu. Pasisemusi ispudziu uz namu ribu, griztu kitokia, ir dar labiau pasiilgusi savo vaikelio. O ir sunus tapo daug ramesnis, linksmesnis, tiesiog atrodo kitas vaikas! Islaukti iki sio periodo buvo sunku, ir atrode, kad jis niekad neateis. Todel linkiu nenuleisti ranku.
QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 02, 01:22)
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
O tu buteliuka vaikui nakty duodi? Klausiu todel, kad mano vaikas irgi buvo labai neramus. Nakti keldavausi po 5 kartus, vis kaisiodavau buteliuka, kad tik neverktu.
Nesuprasdavau ko jis rekia, ar del to kad jam kazkas negerai, ar buteliuko noredamas. Bet cypdavo nesavu balsu, man kazkaip buvo nepanasu, kad del to kad buteliuko nori. Vis galvodavau, kad nuo pieno produktu pilveli pucia. Nes kai visai mazas buvo, labai jam nuo misinelio pilva skaudedavo...Buteliuka duodavaum kad kazkiek aprimtu. Bet viena diena man viena moteris sako, tu pabandyk duot jam gert ne is buteliuko o is puodelio. Tuo metu jam jau kazkur 2 metai ir 3 menesiai buvo, diena gerdavo is puodelio puikiai. Nu va, tai as taip ir padariau, kai pradejo nakti rekt, pakisau puodeli su vandeniu. Pagere, zinoma buvo nepatenkintas...bet nieko...Tai gal pora naktu dar kelesi. O po to ir iki siol miega be jokiu prabudimu nakti, nebereikia nei gert, nei pilvo nebeskauda
Mums jau dabar 2 metai ir 7 menesiai.
suprantu,kad sunku,bet tu saunuole 
kita butu nuleidus rankas,ir taip nesistengtu.
suprantu kai pirmas pusmetis sunkus.pilvukas,ar dar kas.bet kai taip pastoviai,tai tikrai kazkas negerai.suprantu ir kai paauga pradeda rodyt ozius ,isterijas.bet kiekviena diena.... neturiu ka patart,uzjauciu tave,stiprybes... 
idomu ka gali buti.
o nebandei palikti mociutei,ar auklei?mano mazasis su mociute ramesnis buna
kita butu nuleidus rankas,ir taip nesistengtu.suprantu kai pirmas pusmetis sunkus.pilvukas,ar dar kas.bet kai taip pastoviai,tai tikrai kazkas negerai.suprantu ir kai paauga pradeda rodyt ozius ,isterijas.bet kiekviena diena....
neturiu ka patart,uzjauciu tave,stiprybes... idomu ka gali buti.o nebandei palikti mociutei,ar auklei?mano mazasis su mociute ramesnis buna
