Tik pas mus nuo pat pirmos dienos mazyle reke ir vezimuke visiskai negulejo, taip nauja ir pardavem
Bandem viska, niekas nepadeda ir mums. Sako isaugs, lauksim
Kantrybes mums!!!
Adeliuk,kai skaiciau tavo parasyta tekstuka, tai toks jausmas, kad apie savo vaika skaitau
Tik pas mus nuo pat pirmos dienos mazyle reke ir vezimuke visiskai negulejo, taip nauja ir pardavem
Bandem viska, niekas nepadeda ir mums. Sako isaugs, lauksim
Kantrybes mums!!!
Tik pas mus nuo pat pirmos dienos mazyle reke ir vezimuke visiskai negulejo, taip nauja ir pardavem
Bandem viska, niekas nepadeda ir mums. Sako isaugs, lauksim
Kantrybes mums!!!
1. Negadink manęs. Aš puikiai suprantu, kad nebūtinai turiu gauti viską, ko prašau. Aš tik bandau tave.
2. Nebijok man būti griežtas. Man taip geriau, aš tada jaučiuosi saugus.
3. Nebark manęs prie svetimų žmonių. Tavo pastabos, pasakytos prie keturių akių, bus žymiai veiksmingesnės.
4. Neleisk man išmokti blogų dalykų. Aš tikiu, kad tu pastebėsi dar jų užuomazgas.
5. Neklok man kelio kilimėliais, aš turiu nueiti savo gumbų kelią.
6. Nebambėk. Jei taip darysi, aš ginsiuosi apkursdamas.
7. Neužmiršk, kad aš nemoku reikšti savo norų taip aiškiai, kaip suaugęs žmogus. Štai kodėl aš kartais būnu netikslus.
8. Neprieštarauk pati sau, nes aš nebežinau, kaip elgtis ir prarandu pasitikėjimą tavimi.
9. Rask laiko atsakyti į mano klausimus. Priešingu atveju pastebėsi, kad aš tavęs neklausinėju, o atsakymų ieškau kitur.
10. Atmink, kad aš negaliu augti laimingas be tavo meilės ir supratimo. Bet juk tai savaime suprantame, tiesa?
Vertinga ir tikslinga išmokti kaip 10 Dievo įsakymų. Tačiau sunku įgyvendinti, kai esi nenuoseklus.
2. Nebijok man būti griežtas. Man taip geriau, aš tada jaučiuosi saugus.
3. Nebark manęs prie svetimų žmonių. Tavo pastabos, pasakytos prie keturių akių, bus žymiai veiksmingesnės.
4. Neleisk man išmokti blogų dalykų. Aš tikiu, kad tu pastebėsi dar jų užuomazgas.
5. Neklok man kelio kilimėliais, aš turiu nueiti savo gumbų kelią.
6. Nebambėk. Jei taip darysi, aš ginsiuosi apkursdamas.
7. Neužmiršk, kad aš nemoku reikšti savo norų taip aiškiai, kaip suaugęs žmogus. Štai kodėl aš kartais būnu netikslus.
8. Neprieštarauk pati sau, nes aš nebežinau, kaip elgtis ir prarandu pasitikėjimą tavimi.
9. Rask laiko atsakyti į mano klausimus. Priešingu atveju pastebėsi, kad aš tavęs neklausinėju, o atsakymų ieškau kitur.
10. Atmink, kad aš negaliu augti laimingas be tavo meilės ir supratimo. Bet juk tai savaime suprantame, tiesa?
Vertinga ir tikslinga išmokti kaip 10 Dievo įsakymų. Tačiau sunku įgyvendinti, kai esi nenuoseklus.
Adeliuk norejau paklaust ar vaikas tik su tavim taip elgias ar ir su teciu taip pat?
kaip supratau darzelyje jis elgiasi graziai.kas keisciausia mamos stengias kuo daugiau atiduot meiles laiko ir sveikatos,bet ir issidirbineja vaikai dazniausiai is mamu,nes zino jos silpnas vietas.
mano vyresnelis nuo 2m iki 6metu tokias isterijas keldavo,nezinojom ka daryt ir knygas skaiciau ir dirziuka emem ir graziai,nezinau kaip visa tai baiges isaugo turbut .su azaja ir visko buna bet negaliu pasakyt kad nerami.
taigi stiprybes ir kantrybes visom mamom
kaip supratau darzelyje jis elgiasi graziai.kas keisciausia mamos stengias kuo daugiau atiduot meiles laiko ir sveikatos,bet ir issidirbineja vaikai dazniausiai is mamu,nes zino jos silpnas vietas.
mano vyresnelis nuo 2m iki 6metu tokias isterijas keldavo,nezinojom ka daryt ir knygas skaiciau ir dirziuka emem ir graziai,nezinau kaip visa tai baiges isaugo turbut
.su azaja ir visko buna bet negaliu pasakyt kad nerami.taigi stiprybes ir kantrybes visom mamom
QUOTE(zaraska1 @ 2008 10 23, 14:44)
Adeliuk norejau paklaust ar vaikas tik su tavim taip elgias ar ir su teciu taip pat?
kaip supratau darzelyje jis elgiasi graziai.kas keisciausia mamos stengias kuo daugiau atiduot meiles laiko ir sveikatos,bet ir issidirbineja vaikai dazniausiai is mamu,nes zino jos silpnas vietas.mano vyresnelis nuo 2m iki 6metu tokias isterijas keldavo,nezinojom ka daryt ir knygas skaiciau ir dirziuka emem ir graziai,nezinau kaip visa tai baiges isaugo turbut .su azaja ir visko buna bet negaliu pasakyt kad nerami.
taigi stiprybes ir kantrybes visom mamom
kaip supratau darzelyje jis elgiasi graziai.kas keisciausia mamos stengias kuo daugiau atiduot meiles laiko ir sveikatos,bet ir issidirbineja vaikai dazniausiai is mamu,nes zino jos silpnas vietas.mano vyresnelis nuo 2m iki 6metu tokias isterijas keldavo,nezinojom ka daryt ir knygas skaiciau ir dirziuka emem ir graziai,nezinau kaip visa tai baiges isaugo turbut
.su azaja ir visko buna bet negaliu pasakyt kad nerami.taigi stiprybes ir kantrybes visom mamom
Vat būtent
Ir tas manipuliavimas prasideda nuo lopšio, nes ir kūdikėlis instinktyviai išsireikalauja ko nori-maisto, supimo ar rankų.
[quote=pelėdžiukas,2008 10 23, 15:33]
1. Negadink manęs. Aš puikiai suprantu, kad nebūtinai turiu gauti viską, ko prašau. Aš tik bandau tave.
2. Nebijok man būti griežtas. Man taip geriau, aš tada jaučiuosi saugus.
3. Nebark manęs prie svetimų žmonių. Tavo pastabos, pasakytos prie keturių akių, bus žymiai veiksmingesnės.
4. Neleisk man išmokti blogų dalykų. Aš tikiu, kad tu pastebėsi dar jų užuomazgas.
5. Neklok man kelio kilimėliais, aš turiu nueiti savo gumbų kelią.
6. Nebambėk. Jei taip darysi, aš ginsiuosi apkursdamas.
7. Neužmiršk, kad aš nemoku reikšti savo norų taip aiškiai, kaip suaugęs žmogus. Štai kodėl aš kartais būnu netikslus.
8. Neprieštarauk pati sau, nes aš nebežinau, kaip elgtis ir prarandu pasitikėjimą tavimi.
9. Rask laiko atsakyti į mano klausimus. Priešingu atveju pastebėsi, kad aš tavęs neklausinėju, o atsakymų ieškau kitur.
10. Atmink, kad aš negaliu augti laimingas be tavo meilės ir supratimo. Bet juk tai savaime suprantame, tiesa?
Vertinga ir tikslinga išmokti kaip 10 Dievo įsakymų. Tačiau sunku įgyvendinti, kai esi nenuoseklus.
Patikekit zinau as tuos isakymus ir dar daugiau. Mano sunus tikrai negauna visko ko uzsimano. Net saldainiams yra nustatyta diena ir viskas ir laikomes tos rutinos. Griezta esu, bet ne visose srityse. Yra kur ir nusileidziu, bet tose situacijose kur reikia grieztumo tai ir bunu griezta. Prie kitu zmoniu nebaru, siandien vaziavom troleibusu reke visa gerkle, tyliai kenciau piktus zmoniu zvilgsnius, bandziau uzkalbet graziai bet nepadejo. Tai nieko nesakiau. Kai islipom atsisedom, kalbejausi su juo vaikas atrodo viska supranta, bet vis tiek daro savo. Tikrai kelio nekloju kilimeliais ir nelakstau is paskos. Kad to negalima ano negalima, neimk nes issipurvinsi cia nesesk nes nusitepsi. Taip as nedarau, nekreipiu demesio i isteptus rubus ir panasiai.
I vaiko klausimus visad stengiuosi atsaktti jam suprantamai ir visada. Neatsakius gal esu pora kartu.
Meiles jam duodu man atrodo, kaip ir kiekviena mama savo vaikui duoda. Visa laika sakau kaip ji myliu, kos jis man brangus.
Tikrai nesielgiu 100 proc. pagal taisykles, nes mes turim ir savas, bet karatais buna taip kad neiseina pasielgt kaip reikia.
Dar karta pasakysiu teorija yra viena praktika yra visai kas kita.
Papildyta:
Ir su teciu panasiai elgiasi, gal ne visai taip pat, bet issidirbineja irgi. Tik kad ta teti retai mato. Jis dirba uzsienyje, o Lietuvoj irgi ilgai dirba, velai grizta. Tai vat viena ir kariauju.
1. Negadink manęs. Aš puikiai suprantu, kad nebūtinai turiu gauti viską, ko prašau. Aš tik bandau tave.
2. Nebijok man būti griežtas. Man taip geriau, aš tada jaučiuosi saugus.
3. Nebark manęs prie svetimų žmonių. Tavo pastabos, pasakytos prie keturių akių, bus žymiai veiksmingesnės.
4. Neleisk man išmokti blogų dalykų. Aš tikiu, kad tu pastebėsi dar jų užuomazgas.
5. Neklok man kelio kilimėliais, aš turiu nueiti savo gumbų kelią.
6. Nebambėk. Jei taip darysi, aš ginsiuosi apkursdamas.
7. Neužmiršk, kad aš nemoku reikšti savo norų taip aiškiai, kaip suaugęs žmogus. Štai kodėl aš kartais būnu netikslus.
8. Neprieštarauk pati sau, nes aš nebežinau, kaip elgtis ir prarandu pasitikėjimą tavimi.
9. Rask laiko atsakyti į mano klausimus. Priešingu atveju pastebėsi, kad aš tavęs neklausinėju, o atsakymų ieškau kitur.
10. Atmink, kad aš negaliu augti laimingas be tavo meilės ir supratimo. Bet juk tai savaime suprantame, tiesa?
Vertinga ir tikslinga išmokti kaip 10 Dievo įsakymų. Tačiau sunku įgyvendinti, kai esi nenuoseklus.
Patikekit zinau as tuos isakymus ir dar daugiau. Mano sunus tikrai negauna visko ko uzsimano. Net saldainiams yra nustatyta diena ir viskas ir laikomes tos rutinos. Griezta esu, bet ne visose srityse. Yra kur ir nusileidziu, bet tose situacijose kur reikia grieztumo tai ir bunu griezta. Prie kitu zmoniu nebaru, siandien vaziavom troleibusu reke visa gerkle, tyliai kenciau piktus zmoniu zvilgsnius, bandziau uzkalbet graziai bet nepadejo. Tai nieko nesakiau. Kai islipom atsisedom, kalbejausi su juo vaikas atrodo viska supranta, bet vis tiek daro savo. Tikrai kelio nekloju kilimeliais ir nelakstau is paskos. Kad to negalima ano negalima, neimk nes issipurvinsi cia nesesk nes nusitepsi. Taip as nedarau, nekreipiu demesio i isteptus rubus ir panasiai.
I vaiko klausimus visad stengiuosi atsaktti jam suprantamai ir visada. Neatsakius gal esu pora kartu.
Meiles jam duodu man atrodo, kaip ir kiekviena mama savo vaikui duoda. Visa laika sakau kaip ji myliu, kos jis man brangus.
Tikrai nesielgiu 100 proc. pagal taisykles, nes mes turim ir savas, bet karatais buna taip kad neiseina pasielgt kaip reikia.
Dar karta pasakysiu teorija yra viena praktika yra visai kas kita.
Papildyta:
Ir su teciu panasiai elgiasi, gal ne visai taip pat, bet issidirbineja irgi. Tik kad ta teti retai mato. Jis dirba uzsienyje, o Lietuvoj irgi ilgai dirba, velai grizta. Tai vat viena ir kariauju.
QUOTE(diva3 @ 2008 10 23, 15:26)
Adeliuk,kai skaiciau tavo parasyta tekstuka, tai toks jausmas, kad apie savo vaika skaitau
Tik pas mus nuo pat pirmos dienos mazyle reke ir vezimuke visiskai negulejo, taip nauja ir pardavem
Bandem viska, niekas nepadeda ir mums. Sako isaugs, lauksim
Kantrybes mums!!!
Tik pas mus nuo pat pirmos dienos mazyle reke ir vezimuke visiskai negulejo, taip nauja ir pardavem
Bandem viska, niekas nepadeda ir mums. Sako isaugs, lauksim
Kantrybes mums!!!
Kad ir maniskis nuo pat pirmos dienos reke ir teberekia.
. Ir taip jau beveik 3 metai. Manes draugai klausia ar as neisprotejau dar. . Kad jau beveik. Musu seimos gyditoja sako, kad per savo darbo patirti macius tik kelis tokius vaikus, darzely aukletoja sako, kad per 30 metu darbo patirti dar nebuvo nei vieno vaiko tokio, kad sitaip su mama elgtusi. Na ka as galiu pasakyti. Nezinau kur as klaida padariau. Tikrai as jo nelepinau, bet ir nesu per daug griezta. Laikausi viduriuko, bet nebezinau kiek laikysiu. Kartais atrodo paimciau rykste ir ...., bet zinau kad tuom nieko nepakeisiu.
Na tikiuosi, tikiuosi ir dar karta tikiuosi.
Sekmes visoms
Žinot, labai rizikuoju būti pasmerkta, bet pasakysiu ką man mama yra pasakiusi, kad rykštelė vietoje ir laiku yra aukso vertės vaistas ir gali būti pavartotas tik išskitiniais atvejais.
Tai, va. Gal Jūs klystat manydama, kad viskas išsispręs be to. Gal mamai užtektų tik parodyti, kad ketimai nubausti yra rimti ir vaikas pamatys, kad ribas peržengė. Taip, matau, kad mama yra labai žeminama savo pačios vaiko. Ir nemanau, kad užaugęs jis galvos kitaip.O kas, jeigu ir mokykloje bus nevaldomas, kas, jeigu nesiskaitys su mama ir užaugęs? Žinot, paklaustas ką jis gali tada atsakyti? Tai ir reikėjo diržą paimt, ko neėmėt? Yra ne vienas atvejis, kada vienąkart gyvenime mamai užteko užduot per minkštą vietą diržiuku, ir vaikas suprato, kad jau viskas, toliau jau nėra kur daužytis, nes mama savo žodį tars paskutinė. Ar aš taip jau nusikalstu, taip sakydama? Tiesiog vaikas tokio prigimimo, matyt, kad gražumu jo nepaveiksi.
Atleiskit už tiesmukiškumą, nesu aš už tuos visus sušėrimus ir pan. Bet mano tėvai man nuo vaikystės yra įskiepyję, kad diržiukas tik diždiausiam ožiukui. Man yra tekę jo paragauti, bet tik truputį ir žinojau, kad laaabai blogai pasielgiau, nes man tai kartojo, o aš sakiau, kad taip nebesielgsiu, o vis tiek dariau savo.
Tai va, nepykit.
Tai, va. Gal Jūs klystat manydama, kad viskas išsispręs be to. Gal mamai užtektų tik parodyti, kad ketimai nubausti yra rimti ir vaikas pamatys, kad ribas peržengė. Taip, matau, kad mama yra labai žeminama savo pačios vaiko. Ir nemanau, kad užaugęs jis galvos kitaip.O kas, jeigu ir mokykloje bus nevaldomas, kas, jeigu nesiskaitys su mama ir užaugęs? Žinot, paklaustas ką jis gali tada atsakyti? Tai ir reikėjo diržą paimt, ko neėmėt? Yra ne vienas atvejis, kada vienąkart gyvenime mamai užteko užduot per minkštą vietą diržiuku, ir vaikas suprato, kad jau viskas, toliau jau nėra kur daužytis, nes mama savo žodį tars paskutinė. Ar aš taip jau nusikalstu, taip sakydama? Tiesiog vaikas tokio prigimimo, matyt, kad gražumu jo nepaveiksi.
Atleiskit už tiesmukiškumą, nesu aš už tuos visus sušėrimus ir pan. Bet mano tėvai man nuo vaikystės yra įskiepyję, kad diržiukas tik diždiausiam ožiukui. Man yra tekę jo paragauti, bet tik truputį ir žinojau, kad laaabai blogai pasielgiau, nes man tai kartojo, o aš sakiau, kad taip nebesielgsiu, o vis tiek dariau savo.
Tai va, nepykit.
QUOTE(pelėdžiukas @ 2008 10 24, 16:21)
Žinot, labai rizikuoju būti pasmerkta, bet pasakysiu ką man mama yra pasakiusi, kad rykštelė vietoje ir laiku yra aukso vertės vaistas ir gali būti pavartotas tik išskitiniais atvejais.
Tai, va. Gal Jūs klystat manydama, kad viskas išsispręs be to. Gal mamai užtektų tik parodyti, kad ketimai nubausti yra rimti ir vaikas pamatys, kad ribas peržengė. Taip, matau, kad mama yra labai žeminama savo pačios vaiko. Ir nemanau, kad užaugęs jis galvos kitaip.O kas, jeigu ir mokykloje bus nevaldomas, kas, jeigu nesiskaitys su mama ir užaugęs? Žinot, paklaustas ką jis gali tada atsakyti? Tai ir reikėjo diržą paimt, ko neėmėt? Yra ne vienas atvejis, kada vienąkart gyvenime mamai užteko užduot per minkštą vietą diržiuku, ir vaikas suprato, kad jau viskas, toliau jau nėra kur daužytis, nes mama savo žodį tars paskutinė. Ar aš taip jau nusikalstu, taip sakydama? Tiesiog vaikas tokio prigimimo, matyt, kad gražumu jo nepaveiksi.
Atleiskit už tiesmukiškumą, nesu aš už tuos visus sušėrimus ir pan. Bet mano tėvai man nuo vaikystės yra įskiepyję, kad diržiukas tik diždiausiam ožiukui. Man yra tekę jo paragauti, bet tik truputį ir žinojau, kad laaabai blogai pasielgiau, nes man tai kartojo, o aš sakiau, kad taip nebesielgsiu, o vis tiek dariau savo.
Tai va, nepykit.
Tai, va. Gal Jūs klystat manydama, kad viskas išsispręs be to. Gal mamai užtektų tik parodyti, kad ketimai nubausti yra rimti ir vaikas pamatys, kad ribas peržengė. Taip, matau, kad mama yra labai žeminama savo pačios vaiko. Ir nemanau, kad užaugęs jis galvos kitaip.O kas, jeigu ir mokykloje bus nevaldomas, kas, jeigu nesiskaitys su mama ir užaugęs? Žinot, paklaustas ką jis gali tada atsakyti? Tai ir reikėjo diržą paimt, ko neėmėt? Yra ne vienas atvejis, kada vienąkart gyvenime mamai užteko užduot per minkštą vietą diržiuku, ir vaikas suprato, kad jau viskas, toliau jau nėra kur daužytis, nes mama savo žodį tars paskutinė. Ar aš taip jau nusikalstu, taip sakydama? Tiesiog vaikas tokio prigimimo, matyt, kad gražumu jo nepaveiksi.
Atleiskit už tiesmukiškumą, nesu aš už tuos visus sušėrimus ir pan. Bet mano tėvai man nuo vaikystės yra įskiepyję, kad diržiukas tik diždiausiam ožiukui. Man yra tekę jo paragauti, bet tik truputį ir žinojau, kad laaabai blogai pasielgiau, nes man tai kartojo, o aš sakiau, kad taip nebesielgsiu, o vis tiek dariau savo.
Tai va, nepykit.
Tai pasakysiu kad ta dirziuka mano sunus pazysta. Si tema mano ir yra ir anksciau apie tai rasiau, kad maniskis gaves dirziuka. Ir pamates jo bijo. Bet tuom niekas nepasikeite. Visiskai niekas. Tik vaikas tapo agresyvus ir pats pasiemes dirziuka musa zaislus. Musimu niekada niekas nieko nepakeis. Supazindint kas tai yra manau verta, bet naudoti tai tikrai ne. Mano bausme vaikui yra isvedimas i kita kambari. Jam tai yra didele bausme.
Pasakysiu pavyzdi, mano pusseseres pametinukai buvo super neklausantys, jie gyvena kaime ir konfliktus spresdavo rykstele ir dirziuku ir nieko tuom nelaimejo. Idomu ar pati ta propaguoji ir isbandei ant savo vaiko ar tik cia jusu nuomone. Tai va kad praktika nuo teorijos skiriasi. Vieniems vaikams uztenka viena karta parodyt dirza ir uztenka, kitus gali musti ir musti jie vis tiek ta pati daro. Pazystu du gydytojus ir vienas is ju psihologas. Jie turi dukra, kuri yra dar arsesne ir didesne ozka nei mano sunus. Vat ir paradoksas. Jie sako, kad patys konsultuoja kaip su vaikais elgtis, o patys nesusitvarko. Va taip.
As ant jusu nepykstu kiekvieno nuomone yra nuomone ir kiekvienas turi teise ja reiksti. Tik idomu ar tu pati sakai is savo patirties ir ar pati tai isbandziusi savo vaiko auklejime.
Tu irgi nesupyk uz mano tiesmukuma, bet cia mano nuomone.
QUOTE(Adeliukas @ 2008 01 02, 01:22)
Sveikos.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Visada norejau tureti tris keturis vaikus. Nuo vienuolikos metu jau sugebedavau priziureti pusseseres vaikus. Man nebijodavo palikti vaiku niekas, nes visada susitvarkydavau. Vaikus mylejau labai ir dabar juos myliu, bet kad su savo vaiku nesusitvarkysiu tai negalvojau. Musu vaikas buvo labai laukiamas. Nescia budama neturejau jokiu stresu, darbas buvo lengvas, daug ilsejausi, lankiau nesciuju paskaitas. ruosiausi vaikeliui kaip ir visos mamos. Gime musu sunelis. Pirmas menuo buvo gan lengvas. Sunukas paverkdavo, bet kaip ir visi vaikai verkia. Pati maitinau tai stengdavausi duoti MP kada nori. Bet kuo jis augo tuo ir verkimu buvo daugiau. Galvojom kad pilvukas. Tai as laikiausi spec.dietos penkis menesius. Taip gyd. patare. Sunus vis verke ir verke. Dziaugiuosi kad naktim tik tris, keturis kartus tesikeldavo, o pamaitinus uzmigdavo. Bet diena budavo kosmaras. Neverkdavo tik kai valgydavo ar miegodavo. Lauke vezimelyje nebudavo( tik pirmus tris men). Po to turedavau imti lauk is vezimelio ir nesiotis, nes rekdavo nesavu balsu. O vaikui tai reikia gryno oro tai ir nesiodavau.
Jau net neatsimenu kiek kartu kvieciau greitaja. Sunus pradedavo spiegti ir nebezinodavau ka daryti. Ko mes tik nedarem. Pas visus gyditojus vezem. Nieko nerasdavo. Visi sake turi isaugti. Vieni sake kai sueis keturi menesiai nurimsta vaikai. Kiti, kad po puses metu, kiti sake, kad jau po metu tikrai. dabar sunui du metai ir nera buve ne vienos dienos kad neverktu ir ne vienos ismiegotos nakties.
Zinau kad manes nesupras tos kurios augina ramius vaikus( zinau is patirties). Bet auginti neramu vaika yra labai sunku. As dziaugiuosi kad jis sveikas, kad viskas normaliai, bet kad uzeina jam isterija negalvoji apie tai kad kitiems sunkiau, tada galvoji apie savas bedas.
Paprasciausiai mes su vyru pavargom nuo tevystes. Lankemes ir pas psihologus ir vaistus gerem ir vaikui davem "sedativ". Bet kol duodavom lyg ir gerai. Tik nustodavom ir vel tas pats. Gyditoja stipresniu nenori duot. kaip pazystama nerekomenduoja. Kai jau labai blogai duodam "relanium". Bet jis nera geras vaistas tai nepiknaudziaujam.
Vyras man sako, kad turbut daugiau vaiku nebus. Is tikruju labai pavarge esam. Abu dirbam, vyras pilna diena as puse, tai laiko vaikui lieka daug. Visa laika su juo uzsiimam. Skiriam jam labai daug demesio. Net kiti draugai sako, kad dar nemate kad tiek su vaiku uzsiimtu kas nors. Vaziuojam visur. Susirandam pramogu visokiu. Bandom isijauti ko vaikas nori. Bet kartais atrodo viskas veltui. jam viskas negerai jis zyzia zyzia ir zyzia. Kartais praverkia po valanda ar daugiau nesustodamas. As jau viska isbandziau ir geruoju ir bloguoju, niekas nepadeda. Dabar stengiuosi iseiti i kita kambari kai isterikuoja kazkaip geriau. Stengiuosi buti ir griezta mama, bet ir daug ka jam leidziam, bet kur reikia tai drausminu. Net nezinau kur as suklydau ir ka ne taip padariau.
As tiek demesio jam skiriu, kad save visai esu pamirsusi. Esu visai pasikeitusi. Kai anksciau buvau labai linksmas zmogus dabar visai kitokia. Susigadinau nervus, skrandi (nuo dietos kol maitinau), turiu problemu su nugara nuo nesiojimo vaiko.
Vaiko tai as nekaltinu, ji be galo myliu. Tik ne tokia motinyste isivaizdavau. Rasau toms kurios augina neramius vaikus, kad nebutu vienos issipasakokit.
Pas mus yra kažkas panašaus, tik su tokiu skirtumu, kad darželyje ji angeliukas - visos auklėtojos giria. Ir pirmam daržely, ir dabartiniame. Viskas prasideda po to, kai ateinu jos pasiimti iš darželio. Namo einam pėsčiomis, nes nelabai kaip yra važiuoti, o ir darželis netoli. Bet šaligatvis siauras, mašinos lekia, tad laikau už rankos. Ir prasideda: noriu eiti pati. Aiškinu, kad mašinytė gali partrenkti, bus popa ir važiuosim į ligoninę. Dzin. Nieko nenori girdėti. Kur šaligatvis kiek platesnis, paleidžiu ja eiti be rankos. Tuomet ji pradeda bėgti. Aišku, jei bėgsi nuo manęs, tuomet turėsim eiti už rankytės. Dzin. Galiausiai paimu už rankos ir ji visą kelią žviegia. Jei kažkaip stebuklingai pavyksta susitarti ir eiti už rankytės arba ji eina šalia ir nebėga nuo manęs, tai prieinant parduotuvės: noriu kiaušinio. neturiu pinigėlių, pasakau. Iki pat namų einam su isterija. Namuose žviegia dėl visko, ko neleidai: noriu alaus. Negalima. Uaaaaa. Noriu Katę paguldyti ir apkloti. Mažule, bet katytė to nenori, juk bėga nuo tavęs. Uaaaa. Noriu eiti pas dėdę (mes gyvenam su tėvais ir mano broliais, nuosavas namas), nubėga, o jo tiesiog nėra. Vėl uaaaa. Vienu žodžiu, pastoviai žviegia - taip, ji nerėkia, ji žviegia. Mano psichologė sakė, kad kažkur buvo padaryta klaida, jei vaikas visko reikalauja riksmu. Sakau: kur?? Mes niekad jai nenusileisdavom - jei negalima, reiškia, negalima. Bet tik pabandyk ką nors uždrausti, tai ji žiūrės į akis ir darys specialiai.
Aš pavargau nuo motinystės. Jokių vaikų daugiau nenoriu, duokdie, kaip nors užauginti šitą neišprotėjus.
Papildyta:
QUOTE(Adeliukas @ 2008 10 24, 22:48)
Tai pasakysiu kad ta dirziuka mano sunus pazysta. Si tema mano ir yra ir anksciau apie tai rasiau, kad maniskis gaves dirziuka. Ir pamates jo bijo. Bet tuom niekas nepasikeite. Visiskai niekas. Tik vaikas tapo agresyvus ir pats pasiemes dirziuka musa zaislus. Musimu niekada niekas nieko nepakeis. Supazindint kas tai yra manau verta, bet naudoti tai tikrai ne.
Pas mus tas pats - diržo bijo, bet gavusi po kurio laiko vis tiek daro savo. Ir leles po to muša, ir mus. Nežinau, kaip auklėti. Paskutiniu metu ji psichuoja, rėkia, o aš žliumbiu. Kas rytą akys užtinusios.
QUOTE(Adeliukas @ 2008 10 23, 12:29)
Viena laime, kad mano sunui patinka darzelyje ir galiu ji ten vesti. Bet po darzelio jis atsigriebia uz vis diena. Po 5 minuciu paleistu su juo pasijauciu, kaip dirbciau visa diena ir protini ir fizinai darba.
Nu lygiai tas pats pas mus.
QUOTE(Adeliukas @ 2008 10 24, 21:48)
Tai pasakysiu kad ta dirziuka mano sunus pazysta. Si tema mano ir yra ir anksciau apie tai rasiau, kad maniskis gaves dirziuka. Ir pamates jo bijo. Bet tuom niekas nepasikeite. Visiskai niekas. Tik vaikas tapo agresyvus ir pats pasiemes dirziuka musa zaislus. Musimu niekada niekas nieko nepakeis. Supazindint kas tai yra manau verta, bet naudoti tai tikrai ne. Mano bausme vaikui yra isvedimas i kita kambari. Jam tai yra didele bausme.
Pasakysiu pavyzdi, mano pusseseres pametinukai buvo super neklausantys, jie gyvena kaime ir konfliktus spresdavo rykstele ir dirziuku ir nieko tuom nelaimejo. Idomu ar pati ta propaguoji ir isbandei ant savo vaiko ar tik cia jusu nuomone. Tai va kad praktika nuo teorijos skiriasi. Vieniems vaikams uztenka viena karta parodyt dirza ir uztenka, kitus gali musti ir musti jie vis tiek ta pati daro. Pazystu du gydytojus ir vienas is ju psihologas. Jie turi dukra, kuri yra dar arsesne ir didesne ozka nei mano sunus. Vat ir paradoksas. Jie sako, kad patys konsultuoja kaip su vaikais elgtis, o patys nesusitvarko. Va taip.
As ant jusu nepykstu kiekvieno nuomone yra nuomone ir kiekvienas turi teise ja reiksti. Tik idomu ar tu pati sakai is savo patirties ir ar pati tai isbandziusi savo vaiko auklejime.
Tu irgi nesupyk uz mano tiesmukuma, bet cia mano nuomone.
Pasakysiu pavyzdi, mano pusseseres pametinukai buvo super neklausantys, jie gyvena kaime ir konfliktus spresdavo rykstele ir dirziuku ir nieko tuom nelaimejo. Idomu ar pati ta propaguoji ir isbandei ant savo vaiko ar tik cia jusu nuomone. Tai va kad praktika nuo teorijos skiriasi. Vieniems vaikams uztenka viena karta parodyt dirza ir uztenka, kitus gali musti ir musti jie vis tiek ta pati daro. Pazystu du gydytojus ir vienas is ju psihologas. Jie turi dukra, kuri yra dar arsesne ir didesne ozka nei mano sunus. Vat ir paradoksas. Jie sako, kad patys konsultuoja kaip su vaikais elgtis, o patys nesusitvarko. Va taip.
As ant jusu nepykstu kiekvieno nuomone yra nuomone ir kiekvienas turi teise ja reiksti. Tik idomu ar tu pati sakai is savo patirties ir ar pati tai isbandziusi savo vaiko auklejime.
Tu irgi nesupyk uz mano tiesmukuma, bet cia mano nuomone.
Dėkui. Ne, nepykstu ir aš. Dėl diržiuko, tai mama man taikė tik porą kartų mano gyvenime iki man suėjo 10 m. panašiai. Dėl jo veiksmingumo, tai tikrai sutinku, kad yra vaikų, kuriems užtenka vieno karto gyvenime, o yra ir taip, kad atvirkščiai. Pasisakiau tik, kad mintys tokios kilo galvoje prisiment save ir kelis artimus pažįstamus, kurie irgi tik keletą kartų yra vaikams parodę diržiuką, maždaug gal vieną kartą sušėrę per minkštą vietą specialiai nesitaikydami ir tai labai padėjo tuo atveju. Nesakau gi, kad tai vienintelė priemonė kovoje su neklausymu ir nesiskaitymu. Tiesiog tarp kitko, yra kam sykio užteko, kaip ir pati sakei. Pas jus yrra kitokia situacija, daug sudėtingesnė. Bet ar gali teigti, kad visos jūsų namų taisyklės yra teisingos ir visur griežtumas ir nuolaidumas yra tokie, kokių reikia. Pagaliau ar galima pasakyti kokie jie turi būti? Jūsų atveju bentjau. Jei vaikui išvedimas į kitą kambarį, sakai, kad yra didelė bausmė, tai iš ko apie tai spirendi? Kaip supranti, kad būtent ši bausmė(o tai tikrai neturėtų būti, mano galva kaip bausmė, o tik galimybė vaikui nurimti) jam yra pati didžiausia? O gal reiktų jo paklausti paties, kas jam gali padėti nusiraminti, nes yra kaip yra ir visi mes kažko negauname ko norime, pateikti pavyzdžių ir pasakyti, kaip to norėtųsi, ar ano, bet negaliu turėti. Visiems taip yra, bet tu juk nenori, kad mes visi verktume, ar ne . O čia jau iš mano pačios praktikos. Ir tokie argumentai, pridedant grimasas, kaip man liūdna dėl to, kad neturiu, ir pan. vaikui tikrai padeda geriau suprasti situaciją. Realiai gi vaikas nesuvokia viso to ką padaro savo elgesiu. Nesuvokia, kad skaudina, tai tikslinga tą skausmo išraišką parodyti, nesuvokia, kad liūdina, tai galima liūdnas grimasas padaryti. Tai treniruotė abiem- mamai ir vaikui, mama nukreipia vaiko dėmesį tikslingai, o vaikas mokosi perteikti savo emocijas kitaip. Kažkaip teko tai pritaikyti praktikoje, veikia, tik reikia nuolat praktikuoti ir vaidyba būtina. Žaislai, lėlių teatras namuose labai padeda.
Tikrai baisu kai vaikuciai taip elgiasi, stiprybes mamytems ir tikekites, kad isaugs
