Visada buvau kritikuojama ir nesuprasta mamyciu, kurios augina ramius vaikiukus. Nuolatos jausdavausi kalta ir esanti bloga mama, jeigu bandydavau prisipazinti, kad vaikiuka auginti man sunku. Dabar mano maziukei jau metai ir po truputi jau imu megautis motinyste, nes su vaiku galima "susitarti", galiu kazkiek laiko skirti ir sau. Bet tie pirmieji metai, ypac prisimenant dabar, buvo labai sunkus. Pirmieji 4 menesiai baisiu pilvo diegliuku - nuolatinis rekimas, su nedidelemis miego pertraukomis, ir ypac vakarais nuo 6-7 valandu iki isnaktu, kartais su pasikartojinais paryciui nuo 3-4 valandu. MB tai buvo visiskai netiketa patirtis ir jam su ta uzgriuvusia "realybe" susitaikyti buvo ypatingai sunku. Abu nuvarge labai daznai pykdavomes. Man reikejo jo pagalbos, o jam atrode, kad as -mama, taigi ir pareiga raminti vaika vien tik mano. Pirmosios pieno krizes, pieno trukumas, nerimas ir pastangos, kad nedingtu pienas. Kadangi nustojus begti pienukui, mano mazoji nezisdavo, o rekdavo, po maitinimo stengiausi pieno gamyba skatinti pientraukiu, taigi keldavausi net nakti po pora kartu nusitraukineti. Beja, mazoji nuolatos atpylinedavo, o aplinkiniai nuolat mokindavo, kad nustociau maitinti, nes mano pienas vaikui "netinkamas"
Visokios mintys ir savigrauza i galva lindo. Bet maitinti nenustojau. Praejus diegliukams, netrukus prasidejo dantuku kalimasis ir vel bemieges naktys, naktinis miegas po 10 min kas valanda. Vaikstinejome namuose ant pirstu galiuku, saugodami bent keleta minuciu ramaus miego. Viena negaledavau niekur iseiti, nes vaikas tiesiog su niekuo nebudavo. Vos isejusi sulaukdavau skambucio is namu, nes fone nepaliaujamai rekdavo vaikas. Aprimdavo tik man grizus, todel vel gi sulaukdavau patarimu kol kas su vaiku nesiskirti, nes palikdama ji su kitais (mociutemis, vyru), ji tik traumuoju. Vezimelio mums beveik nereikejo, nes namuose buves ramus vaikas, vos isveztas i lauka imdavo rekti, muistytis ir nurimdavo tik ant ranku, todel nepaisant smalsiu senyvo amziaus moteriskiu komentaru, nuo pat mazumes nesiojausi vaika rankose, o kita stumdavau vezima. Zinia, kad tokiu budu labai toli nenuvaziuosi
Mane kamavo nuolatine baime ir itampa, kad isejus i viesuma vaikas nepradetu rekti, nes taip budavo nuolatos ir net kruties davimas jo nenuramindavo. Todel didziaja dali laiko leisdavome namuose. Medicininiu priezasciu tokiam neramumui pagristi nebuvo. Visu gydytoju nuomone, mano vaikas sveikas ir tiesiog reikia pralaukti si neramu laika. Taigi pirmasis pavasaris ir vasara buvo praleista pasauli stebint pro buto langus. Visi mane turbut laike depresuota, isteriska, namuose uzsidariusia mama, ir sukiodavo pirsta prie smilkinio, jeigu kur nors pakviesta iseiti, tiesiog atsisakydavau, bet maciau, kad mano vaikui, o tuo paciu ir man, taip yra ir geriau ir "saugiau". Kasdienybe truputi pagerejo, kai mazajai suejo pusmetis. Verkimu del nepaaiskinamu priezasciu gerokai sumazejo, bet vis dar sunkiai leisdavosi isvezama vezimu is namu, o ir papildomo maitinimo problemos prasidejo. Iki kone 10 menesiu amziaus issyrus MP nieko nevalgydavo. Kasdien virdavau jai koseles po triskart dienoj, bet viska tekdavo ismesti. Eme priaugti labai mazai svorio. Priekaistai nuo gydytoju, kad truksta maisto, kad neieskau iseiciu. Ir vel savigrauza, kad esu prasta mama. MB namuose visiskai man nepadedavo - grizdavo po darbu namo velai ir pavalges eidavo miegoti. Mazajai pradejus rekti (ji ne verkdavo, o rekdavo) del kokios nors nezinomos priezasties, turedavau raminti ir vyra, nes jam atrode, kad tai niekada nesibaigs... Zadedavo, kad kai mazoji truputi ugtels, stengsis man padeti, bet tas "ugtels" amzius budavo vis atkeliamas. Vienintelis malonumas budavo pusvalandis vonioje uz uzrakintu duru, kad nosies nekaisiotu vyras su vaiku, ir valanda per savaite betikslio pasivaiksciojimo prekybcentryje.
Dabar mano vaikui jau metukai, ir negaliu atsidziaugti protingejancia, savarankiskejancia savo dukra ir vis lengvejancia kasdienybe. Nors iki siol negaliu pasigirti labai ramiu ir geru vaiku, nes tolimesnes keliones vezimu mus vis dar varo i nevilti (kiek pavaziavusi iki raivytis, svertis per vezimo krasta, verkti, kad paimciau), o ir pasizymi didesniu nei kiti vaikai reiklumu, irzlumu, nuolatos yra kazkuo nepatenkinta, bet man dabar jau daug lengviau, imu dziaugtis savo paaugusiu turtu
Kol kas su uzuojauta nulydziu mamas, veziojancias "lopsinius" vezimelius ir tylom linkiu joms kantrybes ir ramybes, bet, manau, po keleriu metu viskas pasimirs ir vel noresiu ciuciuoti mazuliuka. O ir tikiuosi, kad kitas vaikiukas tikrai galetu buti ramesnis ir suteikiantis daugiau dziaugsmo ji auginti