Ne tokią motinystę įsivaizdavau

AUKSINĖ TIESA
Adeliukas, jei dar lankaisi šioje temoje, parašyk, kaip yra dabar?

Visada buvau kritikuojama ir nesuprasta mamyciu, kurios augina ramius vaikiukus. Nuolatos jausdavausi kalta ir esanti bloga mama, jeigu bandydavau prisipazinti, kad vaikiuka auginti man sunku. Dabar mano maziukei jau metai ir po truputi jau imu megautis motinyste, nes su vaiku galima "susitarti", galiu kazkiek laiko skirti ir sau. Bet tie pirmieji metai, ypac prisimenant dabar, buvo labai sunkus. Pirmieji 4 menesiai baisiu pilvo diegliuku - nuolatinis rekimas, su nedidelemis miego pertraukomis, ir ypac vakarais nuo 6-7 valandu iki isnaktu, kartais su pasikartojinais paryciui nuo 3-4 valandu. MB tai buvo visiskai netiketa patirtis ir jam su ta uzgriuvusia "realybe" susitaikyti buvo ypatingai sunku. Abu nuvarge labai daznai pykdavomes. Man reikejo jo pagalbos, o jam atrode, kad as -mama, taigi ir pareiga raminti vaika vien tik mano. Pirmosios pieno krizes, pieno trukumas, nerimas ir pastangos, kad nedingtu pienas. Kadangi nustojus begti pienukui, mano mazoji nezisdavo, o rekdavo, po maitinimo stengiausi pieno gamyba skatinti pientraukiu, taigi keldavausi net nakti po pora kartu nusitraukineti. Beja, mazoji nuolatos atpylinedavo, o aplinkiniai nuolat mokindavo, kad nustociau maitinti, nes mano pienas vaikui "netinkamas" Visokios mintys ir savigrauza i galva lindo. Bet maitinti nenustojau. Praejus diegliukams, netrukus prasidejo dantuku kalimasis ir vel bemieges naktys, naktinis miegas po 10 min kas valanda. Vaikstinejome namuose ant pirstu galiuku, saugodami bent keleta minuciu ramaus miego. Viena negaledavau niekur iseiti, nes vaikas tiesiog su niekuo nebudavo. Vos isejusi sulaukdavau skambucio is namu, nes fone nepaliaujamai rekdavo vaikas. Aprimdavo tik man grizus, todel vel gi sulaukdavau patarimu kol kas su vaiku nesiskirti, nes palikdama ji su kitais (mociutemis, vyru), ji tik traumuoju. Vezimelio mums beveik nereikejo, nes namuose buves ramus vaikas, vos isveztas i lauka imdavo rekti, muistytis ir nurimdavo tik ant ranku, todel nepaisant smalsiu senyvo amziaus moteriskiu komentaru, nuo pat mazumes nesiojausi vaika rankose, o kita stumdavau vezima. Zinia, kad tokiu budu labai toli nenuvaziuosi Mane kamavo nuolatine baime ir itampa, kad isejus i viesuma vaikas nepradetu rekti, nes taip budavo nuolatos ir net kruties davimas jo nenuramindavo. Todel didziaja dali laiko leisdavome namuose. Medicininiu priezasciu tokiam neramumui pagristi nebuvo. Visu gydytoju nuomone, mano vaikas sveikas ir tiesiog reikia pralaukti si neramu laika. Taigi pirmasis pavasaris ir vasara buvo praleista pasauli stebint pro buto langus. Visi mane turbut laike depresuota, isteriska, namuose uzsidariusia mama, ir sukiodavo pirsta prie smilkinio, jeigu kur nors pakviesta iseiti, tiesiog atsisakydavau, bet maciau, kad mano vaikui, o tuo paciu ir man, taip yra ir geriau ir "saugiau". Kasdienybe truputi pagerejo, kai mazajai suejo pusmetis. Verkimu del nepaaiskinamu priezasciu gerokai sumazejo, bet vis dar sunkiai leisdavosi isvezama vezimu is namu, o ir papildomo maitinimo problemos prasidejo. Iki kone 10 menesiu amziaus issyrus MP nieko nevalgydavo. Kasdien virdavau jai koseles po triskart dienoj, bet viska tekdavo ismesti. Eme priaugti labai mazai svorio. Priekaistai nuo gydytoju, kad truksta maisto, kad neieskau iseiciu. Ir vel savigrauza, kad esu prasta mama. MB namuose visiskai man nepadedavo - grizdavo po darbu namo velai ir pavalges eidavo miegoti. Mazajai pradejus rekti (ji ne verkdavo, o rekdavo) del kokios nors nezinomos priezasties, turedavau raminti ir vyra, nes jam atrode, kad tai niekada nesibaigs... Zadedavo, kad kai mazoji truputi ugtels, stengsis man padeti, bet tas "ugtels" amzius budavo vis atkeliamas. Vienintelis malonumas budavo pusvalandis vonioje uz uzrakintu duru, kad nosies nekaisiotu vyras su vaiku, ir valanda per savaite betikslio pasivaiksciojimo prekybcentryje.
Dabar mano vaikui jau metukai, ir negaliu atsidziaugti protingejancia, savarankiskejancia savo dukra ir vis lengvejancia kasdienybe. Nors iki siol negaliu pasigirti labai ramiu ir geru vaiku, nes tolimesnes keliones vezimu mus vis dar varo i nevilti (kiek pavaziavusi iki raivytis, svertis per vezimo krasta, verkti, kad paimciau), o ir pasizymi didesniu nei kiti vaikai reiklumu, irzlumu, nuolatos yra kazkuo nepatenkinta, bet man dabar jau daug lengviau, imu dziaugtis savo paaugusiu turtu Kol kas su uzuojauta nulydziu mamas, veziojancias "lopsinius" vezimelius ir tylom linkiu joms kantrybes ir ramybes, bet, manau, po keleriu metu viskas pasimirs ir vel noresiu ciuciuoti mazuliuka. O ir tikiuosi, kad kitas vaikiukas tikrai galetu buti ramesnis ir suteikiantis daugiau dziaugsmo ji auginti

Virbale, as tave labai puikiai suprantu !!! Patikek, nesi bloga mama. Esi pati geriausia. Su savo mazyliu lygiai taip pat vargau. Mano sukis. Vaikui didynt, man lengvyn: nors aplinkiniai to nesupranta. Laikykis. patikek bus lengviau ir sau laiko daugiau.

Virbalė jus nuostabi!!!!! man net baisu darosi skaitant, isivaizduoju ka reikejo jums isgyventi. as gal ir savaites neatlaikyciau, nors aisku kur deciausi . jus MAMA is didziosios raides

atrodo , kad mano vaiko pirmuosius metus būtum papasakojus.... Bet tai dar nebuvo baisiausia - po to pradėjo vaikščioti - teisingiau bėgioti .... Košmaras tęsėsi iki 2,5 . Na o dabar jau 17....

ADELIUK, kaip dbr tavo vaikutis auga? Ar jau pasimiršo visi vargai?

kad ir kokia ta motinyste sunki, kai pagalvoji tai didele laime buti Mama o kad sunku su maziuku tai tiesa, bet patikekit kai uzauga rupesciai nedingsta , o tik padideja turiu du - vienam 14 o kitam 3, jei paklaustumet su kuriuo man lengviau, pasakyciau , kad su maziuku, ir nuo pat gimimo su juo man lengviau, nors ir naktim nelabai miega, nors nori demesio , nors ir oziuojasi ir verkia, sutikciau auginti dar viena maziuka, tik be tos baisiosios paauglystes Maziukas nemeluoja, jo geros akytes tokios nekaltos ir ta sypsena veiduke, nu ir kas kad nuolat lipa, kariasi, bega, bet jis taip pazista pasauli. Su dickiu kita kalba ir labai labai sunki, nors jis labai geras vaikas, bet jo vidinis pasaulis nepritampa prie musu isorinio, gyventi todel prasmes jis nemato, mokytis irgi....

Vienas is mano berniuku toks buvo, bet jau dabar mokosi sedet ir gereja va jau ir prie kompo pasedet galiu

Laba, ADELIUK, butu labai idomu suzinoti, kaip jums sekasi. Nuo to laiko, kai pradejot tema, praejo jau treji metai.Papasakokit, kokia situacija dabar.
Noriu pasidalinti musu patirtimi. Lukas pradejo rekti, kai jam buvo apie pora menesiu. Gime jis pora savaiciu anksciau numatyto termino (buvo planinis Cezaris). Keliu valandu rekimas prasidejo vakarais. Mes su vyru kambariuose manem ir takeli parkete praminsim, ji benesiodami ir beramindami. Vakaras nuo 6 iki 9 budavo palaidotas kazkokiam nesveikam rekimui. As pradejau vaikscioti pas gydytojus, maniau, kad Lukas kazkuo serga, kazkas negerai. Kai po trecio vizito pas musu vaiku gydytoja, jis (gydytojas) man aiskiai pareiske, kad vaikui nieko nera, jis auga, sveikas ir t.t. ir dar su tokia poteste, kad su tokiom “bedom” cia daugiau nelakstyciau, isiutau visiskai. Susiradau kita gydytoja. Vienai vienintelei konsultacijai. Mes gyvename Vokietijoje. Cia yra taip vadinama “Reksniuku konsultacija”. Ka mes ten tada isgirdome? Reksniukai yra dar taip vadinami „akiu vaikai“. Jiems reikia viska matyti, todel jie rekia, kai yra paguldomi. Nori buti nesiojami, buti vertikalioj padetyje, nes tada gali viska aplinkui stebeti. Taciau tada prisigraibo per daug ispudziu, smegenys dar nesugeba greitai visko perdirbti ir vaikas rekia. Mes, zinoma, ji dazniausiai vel imam ant ranku ir viskas is pradzios – uzdaras ratas. Mums pirmiausia buvo patarta, kuo dazniau guldyti vaika ant grindu (ant pleduko), duoti zaisliukus, kad jis mokytusi vartytis, turetu pakankamai erdves ir kuo maziau laikyti ji vertikalioj padety. Antras patarimas buvo, rinoma, greiztas rezimas: miegoti kad trys valandos. Is pradziu buvo labai sunku, bet 9, 12 ir po pietu 3 Lukas bent pusvalandi turedavo pamiegoti. Zinoma, dienos metu kuo maziau ispudziu, kuo maziau visokiu “akciju” ir t.t. Vakare, kad isvengtume to keliu valandu redimo, paprasciausiai anksciau guldyti nakciai.
Visa menesi saziningai laikemes visu patarimu. Menesio begyje Lukas vis tiek isigudrindavo bent valanda vakarais parekti. Kai mes paankstinom vakarini uzmigima, tai jis paankstino savo rekima, taciau jis gerokai patrumpejo, mes vis pamazu toliau ankstinom gulimasi nakciai. Reguliarus dienos miegas padedavo jam geriau perdirbti visus ispudzius, pagerejo nakties miegas. Po poros menesiu vaikas ir dienos mieguciui, ir nakciai uzmigdavo per 5 minutes. Per pora menesiu beveik nebeliko nuolatinio redimo. O paskui viskas pamazu tik gerejo. Sunkiu faziu vienoje ar kitoje srityje visada pasitaiko, taciau tai dazniausiai trumpalaikis reikalas.
Beje, pries keleta menesiu paskaiciau sena Spoko knyga“Vaikas auga“. Atrodo, labai jau viskas atgyvene, taciau patarimai gauti „Reksniuku konsultacijoje“ buvo labai panasus i Spoko. Nereiktu gal visko ten aklai sekti, taciau sia labai „atgyvenusia“ knyga turbut butu gerai kiekvienai mamai pasiskaitineti.
Pabaigai – paguoda. Mus konsultavusi gydytoja tokius „reksnius“ konsultuoja jau apie 20 metu. Ji paguode, kad is tokiu „akiu vaiku“,“reksniuku“ isauga imlus, zingeidus ir protingi vaikai. Tai patvirtino ir dar keletas edukologu, pedagogu ir pan., dirbanciu su maziuku grupemis.
Sekmes visoms Mamoms.

Sveikutes,
Visai atsitiktinai cia uzklydau. Daugelis is sono kalba kaip tu uzsiimi su vaiku, reikia uzkabinti medali. Juokas sueme. Matyt zmones nemate mamu, kurioms kabinami medaliai. Saunuoles JUS! Skaitau ir akys dregsta. Kiek kantrybes, kiek vargelio... Vargau pradzioje ir as, turejome tik gime dideliu problemu su ligonine, gydemes kitame mieste, grizus vaikas nenorejo zmoniu, nes nuo pat pradziu visi tik skaudino, bade ir t.t. Reikejo tik manes ir viskas. Man nebuvo sunku, geras vaikas. Sunkiau buvo diegliukai, rekdavom ir mes po pora valandu vakarais, bet kai paskaitau kitu mamyciu zinutes, atrodo, kad taip sunku nebuvo. Tetis ir mums menkai kuo padejo, juk jis DIRBO. O ir ta tevyste ateina kiek veliau, neturi jie instinkto tokio stipraus kaip mamos. Dabar jau padeda, bent jau su sunum pabuna, jis pats nori, o dar kvieciasi teti, tai jam ir paciam smagu. Stiprybes mamytes, kantrybes Jums. Viskas baigiasi anksciau veliau Zinoma atsiranda kitos bedos, bet bent jau ismiegojus nakti yra energijos ir upo gyventi toliau

Aciu, kad pasidalinai patirtimi Pravere akis i daugeli dalyku. Kad pvz. ir i tai kodel mano vaikas baisiausiai pykdavo, klykdavo paguldytas arba nuvirtes ant nugaros.

Mums Lietuvoje neurologe visokius lasiukus israsinejo nuo neramumo. Vienus pabandeme, bet buvo akivaizdu, kad neveikia jie taip kaip reikia, kad cia tiesiog toks vaikas. Vedziojau pas neurologa ir toliau, bet jokiu raminanciu vaikui daugiau negirdziau. Isauga ta neramuma po truputi

zinai, neteko matyti tecio, kuris dirbtu 24 val per para, o is mamos kazkodel sugeba to reikalauti.
ir ne instinkto stipraus neturi, o su atsakomybes jausmu uz savo poelgius ir is ju atsiradusias pasekmes ( t.y. vaikus) siek tiek susipyke - gi daug lengviau viska permesti kazkam kitam, negu paciam subine pajudinti, ypac kai atsiranda suprantanciu ir pateisinanciu.


vaistus ( ir kitas pagalbines priemones alia raminancias vonias su misinais) mes irgi bandeme ir proceduras ( beje tiek vaistus, tiek proceduras reikia atsirinkti, kas tiks konkreciam vaikui), tik priezastis buvo gan aiski. O gal ir atvirksciai priezastis nebuvo aiski, tik buvo ant ko "kalte" suversti. Mazoji gime neisnesiota ir persirgo pulingu meningitu, tai i daugeli mano pasakymu kas mane neramina ( na tai buvo antras vaikas ir siokios tokios patirties turejau) man vis atsakydavo, kad na ko gi noreti, dziaukites, kad sunkesniu pasekmiu isvengete.
O dienos rezimas labai padejo - vaikui buvo paprasciausiai taip lengviau. Ir jo laikemes gan ilgai - 3-4 metu dar savaitgaliais irgi eidavo pietu miego ir veikla reikedavo taikyti prie to ( kitaip vakaras sunkus budavo)