Ne tokią motinystę įsivaizdavau

aš irgi nemėgstu kritikuojančių žiauriai Ir dar manau, kad negalima niekuo stebėtis ir sakyt "aš taip nepadaryčiau", todėl, kad gyvenimas mėgsta krėst pokštus - ir būtent išbandyt tose pačiose situacijose tokį žmogų.
Ir tikrai žinau, kad galima pakenkt sau stipriai, kadangi, kai vaikučiui kas netinka (mano atveju - maitinant dukrą, ją buvo užpuolus stipri alergija), tiesiog iš nevilties nežinai ir bijai valgyt, gyveni pusbadžiu, o tuomet sveikata šlubuot ima.

nieko, su laiku pavyks. neiznau,. mano vyrui tai meditacijos padeda dabar kai jis vienas su jais liko tai kas vakara eina medituot. Kitaip matyt stogas pavaziuotu
man meditaciju nereikia, kazkoks vidinis nusistatymas ateina. Zinoma, dabar kai tai nervai sujautreje, tirkai sunku ta nusistatyma isgaut, bet dziaugiuosi kad vis dazniau pavyksta.
Papildyta:

na pasakyta ziauriai bet tiesos yra. Ypac del to vaisto. As pati panasiai rasiau pirma karta perskaicius.... Tik tiek kad tokia kritika nepades mamai. Manau cia musu visuomens problema. Dabar visi priprate prie tam tikru standartu. Vaikas turi buti patogus ir netrukdyti tevams. O jei jis koks nestandartinis - tragedija. Ir ne del to kad mama neturi kantrybes, o del to kad jai tikrai baisu, nesupranta kas su tuo vaiku darosi, nezino ka daryt ir kaip elgtis ir tt. Pati panasiai jauciausi kai vaikai klykdavo be perstojo pirmus menesius. Ir dar dviese Ir tikrai buvo baisu kas darosi...ir greitaja esam kviete...o ka mes zinom zali nauji tevai...o pasirodo taip buna, tereikia nesiot supuot ramint ir islaukt. Nieko kuo daugiau vaiku tuo daugiau vidines ramybes bent jau man. Tevais mes irgi mokomes buti tik gimus vaikeliui. Viskas pirma kart, viskas nauja ir nezinoma.
Zodziu pries tampant tevais manau tikrai butu pravartu pasiruosti. Anksciau juk ruosdavo....

Is dalies sutinku su jumis. Visi mes pirma karta tape tevais mokomes kiekviena akimirka. Vaikai nera standartiniai, visi jie yra skirtingi ir kas tinka vienam, visai netinka kitam. As dziaugiuosi, kad mano mazoji tikrai rami. Siaip suisterikavusi dar nera. Buna, pazirzia, jei yra pervargusi, isalkusi.. O siaip be priezasties jinai net nezyzia. Tik va tuos pilvuko skausmus iki 3men tai atsiminsiu. Verke diena is dienos. Tai dar anyta atvaziavusi vos neitikino manes, kad mazajai kazkas negerai su nervukais, kad reikia ja pas neurologa vesti ir t.t. Tai pilnai suprantu jaunas mamytes, kurios pasimeta, o ypatingai tas uzjauciu, kurios gauna neteisingus patarimus is senesniu savo mamu, anytu, tetu.. Knygose ne visada rasi atsakymu, forumuose taip pat gali pasikliauti tik savo nuojauta ir pabandyti atsirinkti is informacijos gausumo, kas tinka tavo vaikui... Ka tevai ismoksta, tai kantrybes

o baisiausia kad daktarais irgi negali pasitiket....dauguma ju sprendzia problema - neramus vaikas - reik raminanciu, pakilo temperatura - reik numust ir tt.
taigi net po vizito pas gydytoja dar reik atlikt dideli darba prie interneto ir paciai susirinkt kruva info....tada pas kita gydytoja su visa info ir konkreciais klausimais Na bet yra kaip yra, as jau priprantu po truputi....zinoma labai sunku nustatyti ta riba kada tavo vaikui kazkas negerai ir reik pagalbos o kada viskas normalu ir tiesiog reik islaukt....
beje, neurologai tai ypac linke ieskoti ir izvelgti problemas ten kur ju nera. Nezinau, bent jau man tik su tokiais teko susidurt. Pamenu nuejom planiniam vizitui. Pralaukem valanda eilej, vaikai isalko, miego uzsinorejo ir pan, keliu men dar tik tebuvo ir zinoma kai gyd juos apziurinejo buvo laaaabai nepatenkinti. Tai ka - pripaise dirgluma, dar ten visokiu velniu prigalvojo. Apsisukau ir isejau sau. Tikrai keisti tie daktarai kartais buna....

Mama yra pati geriausia gydytoja savo vaikui O verslas yra tik verslas...

Kalbant apie tema... As tokia motinyste isivaizdavau: nepertraukiama laime.. .Na apsirikau tik tuo,kad salia tos laimes eina kiti dalykai: ligos,kaprizai,vaiko asaros,bemieges naktys,jokios apciuopiamos laisves ir nepriklausomybes. As zmogelis buvau megstantis daryti kas saunu i galva ir kuo greiciau lekt -tuo man budavo geriau ir smagiau gyvent. Vaikas sustabde mano arklius ir karieta ir ismoke apsidairyti ir dziaugtis tuo ka turiu... O kartais taip norisi sest vienai i masina ir lekt neapsakomu greiciu pasileidus garsia muzika ir issidazius raudonai lupas

o va manes vaikas ir neismoke pristabdyt... as aisku pristabdziau visu 100% bet kai uzeina lb lb pykstu, kad esu tokia suvarzyta.. man sunku augint vaika. as neslepiu.

na del to lekimo....as irgi buvau mengstanti palakstyt. Dabar tas porekis sumazejo gerokai, bet uzeina kartais. Na ir ka - susikrauni vaikus i masina ir leki kur sauna i galva. Zinoma, reik prisitaikyt, apgalvot, didesne tase susikraut jei tolimesne kelione, bet norint tikrai imanoma.
Viena maloniausiu isvyku buvo i aerodroma sia vasara - susikrovem ir isvaziavom. Vaziuodami uzsileidom sau ta muzika ir dainavom visi kaip kas moka Nuvaziave apziurejom lektuvus, pasidziaugem parasiutininkais ir pan. Tik pati sokti su parasiutu jau nebenorejau...Bet kadangi prisisokinejau savo lauku pakankamai, tai visai ir nesijauciau del to blogai.
As asmeniskai jauciu kaifa vaziuoti kur su vaikais, parodyti jiems naujus dalykus ir stebeti kaip jei dziaugiasi, kaip jiems viskas nauja, nepatirta ir kiek ispudziu ir dziaugsmo galiu suteikti nusivezdama juos kur nors. O tuo paciu ir pati atrandu senai pamirstus paprastus malonius dalykus. Zodziu vaikas - ne kliutis. O kazi kaip bus kai turesiu visus tris...?

Placebo efektas, nieko nei keisto, nei magiško. Kai mama tiki, kad suveiks, tai ir suveikia, nes savo ramybę ir pasitikėjimą perduoda ir vaikui.

Iš kitos pusės, žiauru, kiek daug tikinčių visokiausiais prietarais ir pan. nesąmonėm.

Man baisiau sintetinės mamos, lakstančios pas medikus ir vaistininkus...

Auginti vienai vaika, kai sis ypac neramus nera issvajotas motinystes dziaugsmas. Musu situacija buvo tokia, kad vyras isvaziavo dirbti i uzsieni, as pasilikau visiskai svetimam mieste viena su mazu vaiku. "Linksmiausia" budavo kai sunus sirgdavo, nei islekt iki parduotuves, nei iki vaistines. Nepaliksi vieno, kaimynai nebuvo tie zmones kuriu paprasytum pagalbos, draugai, tevai toli uz poros simtu km. gyveno. Vat tokiais momentais ta motinyste apkarsdavo. Arba buvo pati pradzia kai klyke vaikas be sustojimo. Jis arba miegodavo (diena naujagimis ismiegodavo vos 15 min.) arba valgydavo, arba klykdavo. Net visos foto kur jis rekia, kitokiu nera. Patikekit, tai taip ismusa is veziu, kad tas dziaugsmas gali dingti visam. Man gyvenimas vel pasidare spalvotu kai vaikui suejo 8 men. tada riksmai aptilo, daugiau ismiegodavo, siek tiek pabudavo net atsibudes nerekiantis, mums tai buvo labai daug.
Lengviausia teisti kita neilindus i jo situacija, o zvelgiant is savos varpines. Man irgi sake, kad pamanyk vyras isvaziavo ir as tragedija darau kad viena su vaiku likau. Man buvo tragedija, nes nei isvaziuosi, nepaliksi, net vaistu nenusipirksi. lengva sakyt buvo toms, kuriu mamos salia gyveno, jei kas ateina isleidzia, padeda Nesiimu teisti tos mamos, gal ka kitaip buciau darius, nezinau. bet kad sunku kai vaikas nuolat verkia, tikrai galiu patvirtinti. Tai ne isterijos ko negavus, kudikis nemoka isteriju rodyt ir oziu, tas verksmas kitoks, kai nepadeda nei mylavimai, nei nesiojimai, nei raminimai, nei glaudimai. Tada pasijunti toks bejegis, kad tam mazam savo kurineliui nemoki padet, nezinai kas jam, o tada jau gali ir pavargti nuo tokios laimes buti mama.

Papartėli, kuo mama neramesnė, tuo ir vaikas neramesnis...Taip jau yra...