Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

As tikiuosi neizeidziau

Pas mus dabar prasidėjo sunkus peridas kuris vadinasi taip "paverkim gal padės mama ant ausų pastatyti"
Ką patarsite ar vykdyti jos norus ar itempti nervus ir stengtis ignoruoti jos verksmus. Nes aiškiai suprantu kad tai ožiukai . Jai dabar 9,5 mėnesiai bet ji stebėtinai gerai viską supranta ir stebėtinai gerai sugeba manipuliuoti aplinkiniais kad galėtų gauti ko nori. Todėl nežinau ką dabar daryti su tais jos noriukais

Mamos, ar sunku auginti ne savo vaika? Ar geriau imti mažiuka 2 men ar geriau 1 metuko

o tai kieno Jis, jei Ji auginu As

Jei jau mes auginame, tai jis jau musu. Kaip galima auginti svetima vaika? Svetimi vaikai vaiku namuose. Jei jie ateina i musu namus, musu seimas, jie tampa savimi. Ir negali buti kalbos kad tai svetimas vaikas. Manau jeigu tokios mintys kyla, nereiketu skubeti. Kokio bebutu amziaus svarbiausia ji reikia isileisti i savo sirdi.

Papildyta:


Tik jau netenkink jos visu uzgaidu. Mazyle tave bando. Patikek, tie vaikuciai tokie gudruciai
Pamatys kad nekreipia demesio i jos oziukus, ji apsiramins. Be jokiu budu nelepink. Nesinervuok, jei raitosi padek ant lovos tegu raitosi. As taip darydavau. Rekdavo kiek noredavo. O veliau nustojo visai. Pamate, kad nieko nedarau... Ir baigesi. Gudrybiu mamyte, gudrybiu imkis Oi kiek visko prigalvodavau... Jei panoresi galesiu parasyti
As gudraudavau, neturejau dideliu problemu....

Tai vadinasi adaptacija, kuo mažesnis vaikas, tuo ji lengvesnė. Tokio amžiaus mažyliai dar neturi ožiukų. Sekmės

Laureta, pasirodo ir as nemoku minciu isreikst, nes kategoriskumu apibreziau savo pasisakyma . O tavosios mintys, mano nuomone, ganetinai sklandzios ir gerai suprantamos (nes visad paskaitau).
ZAIKA 2, na netenkink visu noru, nes paskui bus oi kaip blogai. Atrodo savo mazyle nelabai jau ir palepinu, ale oziuku pilnas kambarys ir puse virtuves. jau sakiau rasysiu skelbimus "Parduodu oziukus", vis kazkoks pelnas butu .

Tikrai netenkink jos noru, bus isties labai blogai. Mano mazyle (ji uz tavaja ZAIKA2 vyresne 3 metais) pridare tiek daug blogybiu, kad jei papasakociau, isgriutumet. Bet as nemoku taip graziai rasyti. Nenusileidau ne pro kur. Vakare isvargusi net apsiverkdavau lovoje. Bet vistiek prisizadedavau nepasiduoti ir nepaluzti...
Kadangi mano mazyle dabar serga ir kai pasijuto geriau, nebebuvo temperaturos, tai mes abi vazinejame po puse dienos i darba. Todel kad be manes niekas mano darbu padaryti negali... taigi siandien vaziavome paskutini karta. Darbe isgere arbatos ir uzmigo prie stalo (ji visada nusnaudzia toje vietoje, pasidejus rankytes ant stalo ir galvyte atremus ). Atsikele ir saldainius rado ant stalo padetus (vienas kolega pavaisino). Maisiukas buvo uzristas, bet maisiuko sone buvo skylute tai pro sia skylute issitrauke saldaini. Nors pries tai pasakiau, kad negalima, nes tuoj vaziuosime namo ir pavalgysime, o tuomet ir saldainis... ir isejau trumpam, na kokiom 30 sekundziu i kita kabienta. Ateinu tik popieriukas ir saldainis suvalgytas. Jus pasakysite, nieko cia tokio, o as taip supykau. Liepiau visus visus saldainius svalgyti... tiek beradau darbe...
Oi, zinau, ka sakysite, kad as besirde, kaip taip galiu elgtis... Bet tai pamoka. Jeigu pasielgs dar karta, nueisiu nupirksiu dar daugiau... Ir liepsiu valgyti. Ji tai zino, nes pasakiau taip.
Mano vyresnele nebuvo pamisusi ne del saldainiu, bet del sausainiu. Patikekit, kai viena diena grizusi is mokyklos slapta suvalge didele deze sausainiu, vakare isvezeme su greitaja... Nuo to karto nera didele sausainiu megeja.
Juk viskas turi buti su saiku. Kol sakai kad bus blogai, neklauso. Oi kai jau blogai, tuomet suaugusiems problemos. O vaikams pasekmes.
Bet pamokyti vistiek esu pasiryzusi

Toks liūdesys užeina po tavo postų Laureta. Ir dar viešai giriesi, kaip tyčiojies iš vaikų

jie tą patį patyrė vaikų namuose. ar vertėjo imti kad atnaujintų potyrius?

Su kaprizais ir užgaidomis nebūčiau tokia tikra... Bent aš pati gal tik daugiau nei po pusmečio ėmiau atskirti kur kaprizas, o kur kažkas kita. Buvo keletas atvejų, kai neatsižvelgiau į jos norus. Ir vėliau supratau, kad būtinai juos reikėjo patenkinti. Nes ji to norėjo dėl to, kad jautėsi nesaugiai.

O tada nė už ką nebūčiau sumąsčiusi, kad kažkoks dalykas atrodantis kaip elementariausias kaprizas iš tiesų yra keistas būdas pasijusti saugiau. Kai tai supratau buvo negera viduje, kad dėl savo nesupratimo neleidau jai pasijusti geriau ir saugiau.

As jau ipratau prie tavo pasisakymu, todel manes jie ne kiek nestebina...