Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

Man tai kažkas baisiaus toks elgesys su tokiu mažu vaiku. Kanclageris.
Laureta, ar tu tikrai teisingai pasielgiai įsivaikindama.

Kanclageris, tai kanclageris, ka cia bepridursi.
Na jei tavo nuomone, kad neteisingai pasielgiau isvaikindama, tai gal taip ir yra (oi kaip man patinka mamyciu pasisakymai siame forume), net labai

Musu seimos istorija (kaip mums tada atrode) buvo labai liudna... Mes mylejome vienas kita, taciau neturejome mazo angelelio, kuriam galetume abu paaukoti visa savo gyvenima, atiduoti visa, susikaupusia meile ir svelnuma.
Bandeme susilaukti vaikelio iprastu budu, bandeme ir apvaisinima megintuvelyje. Meldeme Dieva, kad mums ji atsiustu, taciau Dievo planas buvo kitoks - Jis viska sutvarke taip puikiai, kaip niekada nebutume tikejasi - jis mums atsiunte nuostabiausia mergaite zemeje! Pamacius tokia maza ir bejegia-akyse tvenkesi asaros, taciau tvirtai zinojau-si mergaite visalaik ir buvo musu, tiesiog mes jos dar nebuvom sutike... Musu gyvenimas pasikeite is paciu pagrindu - juk jau buvome trise! Nuo tos akimirkos kai pamaciau savo angeliuka is mano veido nedingsta sypsena, nuo tada mano gyvenimas labai grazus.
Galeciau savo gyvenima per siuos pusantru metu, kai suradome savo dukryte prilyginti pasakai ar slapciausiu svajoniu issipildymui: ji nuostabi! Grazi,labai protinga, nuovoki mergaite. Trapiu jausmu ir svelnios prigimties - abu su vyru ja dieviname!
Mes laukeme pirmuju zingsniu,pirmuju zodziu,pirmuju dantuku... Priememe Kriksto sakramenta ir Adrija Gabriele gavo didziule dangaus apsauga - tapo Dievo vaikeliu...
Siuo metu, ji nors ir labai mylima musu-savo teveliu,bet kaip ir kiekvienoje seimoje teveliai mato,taip ir mes tai ememe pastebeti-jau dairosi broliuko ar sesutes. Tiesiog, kiti zmones, neturintys sunkumu susilaukiant vaikuciu iprastu budu, tiesiog apsisprendzia ir padovanoja savo mazyliui broliuka ar sesute. Juk du vaikai labai daug ko ismoksta vienas is kito: dalintis, palaukti, atleisti, draugauti...
Taigi mes ieskome savo dukrelei broliuko ar sesutes, tik si karta su kitokiais jausmas. Mus lydi musu mazoji Prinsese, todel niekas nebebaisu. Su nekantrumu laukiu pirmo pasimatymo su kitu musu vaikeliu, su Adrijos broliuku ar sesute.
Papildyta:
Uzbegau ivykiams uz akiu ir is pradziu papasakojau musu istorija, o dabar noriu pasiprasyti priimama i pasikalbejimus
Labai noreciau daugiau suzinoti apie stovyklas, kaip apie jas suzinoti, kas ten vyksta?

Stovyklos vyksta vasara ir tai skelbiama Ivaikinimo tinklalapyje.
Labai grazi istorija.

Lediete, graži tavo istorija Linkiu sekmės ieškant broliuko ar sesutės

Aš ir dabar kartais dar neatskiriu, t.y. kartais tikrai nėra lengva suvokti kokios to "kaprizo" giluminės priežastys ir kokios bus trumpalaikės ar ilgalaikės pasekmės atitinkamą norą patenkinus arba ne. Vis ilgiau būnant su vaiku randu vis daugiau atsakymų, o iš kitos pusės kyla ir vis daugiau klausimų...
Bent jau pradžioje tikrai daug "kaprizų" kyla iš nesaugumo. Juk vaikiukui pasikeitė visas pasaulis, visa aplinka tiek fizine prasme, tiek tuo, kad atsirado kažkas, kas juo nuolat rūpinasi ir myli. Jei net suaugę jaučia stresą įvairių gyvenimo pokyčių atvejais, tai ką kalbėti apie mažą kūdikėlį. Taigi labai svarbu kad jis nesijaustų vienas visoje toje sumaištyje, kiek tai įmanoma padaryti. Ir į daug poreikių tikrai reikai atsižvelgti. Iš kitos pusės, reikia turėti omenyje, kad nusistovėjus tam tikrai "tvarkai" ją pakeisti labai sunku. Pvz. jei perspektyvoje norite neleisti ar neduoti tam tikrų dalykų, tai geriau iš pat karto to nedaryti. Nes nustatyti kažkam "ne" iš karto yra daug lengviau (abiems pusėms) nei iš pradinio "taip" paskui pakeisti į "ne".

Papildyta:

Bent jau man įvairūs tarpiniai variantai, galima juos vadinti gudrybėmis arba kompromisais, yra gera išeitis daugelyje situacijų. Didžiausia ir labiausiai veikianti "gudrybė" yra neiginius paversti teiginiais. T.y. norint, kad vaikas kažko nedarytų, sugalvoti priešingą veiksmą, t.y. pasakyti, ką jis turi padaryti. Sena kaip pasaulis taisyklė, bet jos veikimas vaikų atžvilgiu pranoksta bet kuriuos lūkesčius. Maniškis niekad nesuprasdavo "nekąsk", "netampyk plaukų", "nestumk" ir t.t., bet iš karto paklausydavo išgirdęs "pabučiuok", "paglostyk", "apkabink". Kai klodavau lovą, būtinai lipdavo ant jos ir visaip trukdydavo, ir jokie "nelipk", "nulipk" neveikdavo, kol neatradau, kad reikia ir jam duoti "užduotį" - kad stovėtų šalia ir laikytų pagalvėlę. Kiti tarpiniai variantai - pvz. kai jis nori kokio daikto, kur jam negalima, tai nei duodu jam, nei neduodu - parodau iš arčiau, ir leidžiu paliesti pirštuku. Dažnai to užtenka, ir abiejų mūsų priešingi norai būna patenkinti

Papildyta:

Labai gražiai papasakota istorija. Tik net nustebau, kad tokio amžiaus mergytė jau "dairosi broliuko ar sesutės", nes su mano sūneliu, nors jis vyresnis, nieko panašaus dar neįsivaizduočiau, kad jis galėtų dairytis Nors pasak mamos pasakojimo, aš pati būdama 2 metų irgi jau labai laukiau sesytės arba broliuko, kai mama tuo metu laukėsi
Sėkmės jums!

Vuf merginos vakar kai paguldžiau 20.40 tai iki 23,00 taip ir praverkė (be ašarų t.y zyzė) na galvoju gerai paimsiu ant rankų ir užmigdysiu ką tu ant rankų ji žaidžia ir nė pro kur nesirengia miegoti paguldyta verkia bandžiau guldyti prie savęs verkia tai paskui palikau vieną kambarį (ji niekaip negali užmigti jei kažkas yra kambaryjke) ir porą valandų suknadę dantis prasėdėjome kol prisiminiau Vibrokolio žvakutes. Na po jų ji užmigo . šIandien dieną ji vėl sėdi ir zyzia ji paprastai taip atrodo kai turi temperatūros.
Aš suprantu vieną kad ji nori jog aš su ja būčiau visą laiką ir tenkinčiau visus jos norus man atrodo kad tai išbandymas kiek galima mamai ant galvos užlipti. taip elgiasi visi žmonės.

Aciu


1.) Na cia turbut prie tu mazosios ieskojimu seses ar brolio as kalta. Kai pradejau sakyti teveliui, kad reiketu jau apie antra vaikeli pagalvoti dukrytes vis klausdavau ar nori sese ar brolio.Kadangi jinai neina i darzeli, tai dabar kai sutinka koki vaikiuka tuoj sako sese-bolia.
2.) Aciu

Mano sūneliui 9 mėn. Tikrai neleisčiau jam verkti 2.5 val., ypač, jei turi temperatūros

tai kad neturi temperatūros tiesiopg ji taip elgėsi kaip kad turėtų (taip jau porą dienų ji elgiasi) ir neverkė ji ištisai o su pertraukom pazirzdavo kokias 80 minučiu. Ir imdavo zirsti ji tada kai įsitikindavo kad mes girdėsime pvz tylu ir aš einu į tualetetą ir tada staiga pasigirsta zyzimas arba pvz televizorius pradeda tyliau eiti ji vėl savo na nežinau gal man haliucinacijos. Aš su vaikais išvis nieko bendro neturėjusi todėl tikrai neisivaizduoju ką reikėjo daryti. Nes miego9 ji norėjo bet nesutiko miegoti nei už ką.
Šiandien koncertavo - zyzė 2 minutes ir viskas užmiogo kuo geriausiai.
Verkia ji retai ir kai pamatau ašaras tai jau būna aišku situacija rimta.

Laureta, aš pati kai matau prieš akis tai, ko noriu ir esu alkana - sunkiai galiu susilaikyti nesuvalgiusi. Tai tavo pačios principai, kad viskas būtų pagal tave. Kas tas saldainis??? Ir apskritai, sakoma, jei kažkas, ko vaikas nori - mėtosi jam "ant akių", tai kiekvienas, normalus, neįbaugintas vaikas tikrai tai paims. Aš kaip tik nesidžiaugčiau, kad bijodama kenčia. Kai rašai - kitoms tikrai gan šiurpiai skamba, patikėk, jei tu skaitytum kitų - tau irgi taip atrodytų. Pats savęs dažnai iš šono nematai. Aš tai lipu per savo principus ir trypiu juos. Man irgi nepriimtina, kai vaikas valgo saldainius prieš valgį, kai valgo šaltą maistą. Bet išmokau žiūrėti paprasčiau ir nesinervinti. Ir šiandien grįžau iš darbo, o sūnus iš šaldytuvo keptus varškėčius, nešildytus, sausus, be padažo suvalgęs... O pasišildyti juk moka... Bet, pamaniau, ar čia tragedija??? Na, suvalgė kaip kokį pyragą. Kas iš to, jei jį barsiu ir gadinsiu nuotaiką abiems? Jis taip manęs laukė!!! O tai visų svarbiausia.
Tarkim, žinau situaciją, kai mokykloje mergaitė iš skurdžios šeimos pavogė iš valytojos 5 LT. ta valytoja buvo pakabinusi savo švarką atviroj vietoj, vaikas, matydamas tokią pagundą, neatsilaikė. Valytoja įsiuto, bet buvo pastatyta į vietą, kad nemėtytų daiktų kur papuola. Tai yra tik vaikai, o ne suaugę žmonės. Aš pati vaikystėje buvau pavogusi lėlytę. Tokią mažutę, gražutę, vokišką. Su besilankstančiomis rankytėmis, kojytėmis, kakliuku. Man ir dabar silpna, kai tą lėlytę prisimenu. Daug mergaičių jas iš kažkur gaudavo, o aš neturėjau... Net sapnuodavau ją. Ir paėmiau. Negerai padariau, bet buvau tiesiog vaikas.

Zaika2, tavo mergytė stebėtinai greit tapo "namine". Su tuo norėčiau pasveikinti. Ožiai tai ne problemos, nors pas jus manau ir ne ožiai. Aš patarsiu ne auklėjimo, o meilės imtis. Glausk vaiką prie širdies, dabar pats laikas. Kai paaugs ir atsuks į tave šaltas akis - bus nebe laikas. Juolab, kad įvaikinti vaikai dažnokai patiria prieraišumo problemų... Negalima palikti mažylės karščiuojančios verkti! Net manęs niekas nepalieka taip sau gulėti. Nors ir aš būnu irzli, kai sergu... Ir arbatą nešioja, ir pasirūpina. O čia juk vaikas. Būk gera, aš tai sakau ne moralizuodama, dėl jūsų visų buvimo drauge sėkmės .

Labai graži istorija, Lediete Tiesa, kai pagalvoju, ir aš į forumą įsiveržiau nepasiprašiusi... Taip jau išėjo. Bet vis prisimenu... Kilo mintys ir rašiau... Taigi aš tave suprantu, o kitos - priimkit mus, nors man jau visai šaukštai po pietų tai sakyti... Na, bet svarstant, kiek laiko kitos čia rašot - tai gal ir nebeprasmiška...