Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

Ech, gerai, kad yra tokių žmonių, kaip Paragintoji

Ačiū!!! Esu buvus ir griežta, ir negera... Bet vis gerėju ir gerėju

Zaika2, man įstrigo italų psichologo pasakytas teiginys vasaros stovyklos metu (beje, Lediete, stovykla visuomet būna pirmąjį rugpjūčio savaitgalį), kad vaikams yra labai baisu užmigti. Jie jaučia lygiai tą patį, ką jaustų suaugę, jei juos vienus naktį kas nors paliktų miške.

ZAIKA2, dauguma musu tik teisia. Bet as bandau atsistoti i tavo vieta...
Man lengviau as turiu gimdyta vaika. Taigi patirties turiu truputeli daugiau ne pati...
O tavo mazyle tik labai nedaug laiko su tavimi. Visu pirma esi pasimetusi, nes tai pirmas vaikutis tavo namuose. Tu bandai daryti gera, bet nelabai iseina, gal ir nelabai moki. Tai yra normalu. Visoms buna sunku su pirmais vaikuciais. Patikek viskas susitvarkys, viskas atsistos i savo vieta. Juk niekas kitas negali padaryti vaikui geriau nei pati. O musu kartais patarimai is salies gali buti klaidingi ir visai bejegiai. Juk kiekviena situacija su tavo mazyle yra skirtinga. Ziurek kaip geriau jums abiems. Taciau nereikia leistis lipamai ant galvos.
As tik noreciau paprasyti, o gal ir pati tai supranti, negalvok, kad ja isivaikinai, manyk kad tai tavo pagimdytas vaikas. Nezinau kaip, bet vaikai tai jaucia. Ta pati man sake ir psichologe, kai lankiausi su mazaja.

Sveikos gyvos,mamytės
Įlindau į jūsų pasisakymus,pasmalsavau...nors esu globėja,bet vaikus myliu kaip savus ir nieko nereiškia,kad jie turi savo pavardes...Tačiau apkabinti ir glėbyje pačiūčiuoti tikrai nebijokite...nuo to vaikas neįsivarys ožio...Aš savo mažąjąi du metus laikydavau ranką pakol užmigdavo [ ją globoju nuo vienerių metukų,bet ji tada svėrė 6,5 kilogramo...] Jai labai reikėjo jaustis saugiai,mylinčio ir artimo žmogaus šilumą...Šitiem vaikam šilumos ir artumo reikia dar daugiau,nes niekas nežino ką jie išgyveno iki tol....Jūs atkeripkite dėmesį į stebuklingą galvelės paglostymą....apkabintas ,švelniai priglaustas-didžiausias neklaužada nurimsta,paklūsta....
Oi,esu patyrusi tame klausime

Čia gal ir nelabai į temą. Kaip dauguma jau žinote, aš saviškę pasiėmiau 4 metų. Be jokios abejonės, ji puikiai pati vaikščiojo. Tačiau aš kone metus ją nešiojau - vis ant rankų prašydavosi. Aišku, kad ji gudraudavo - ir pavargusi ji, ir kojytes skauda, ir viską viską skauda - net plaukus ir nagus . Bet aš apsimesdavau, kad tikiu, ir ją nešdavau. Mano šeima manęs nesuprato, sakė, kad ją išlepinsiu, užsileisiu ant galvos, kad gėda tokią didelę nešti. Nieko aš jiems neaiškindavau, darydavau savo. Dabar jos nešti nebereikia, nebeprašo (na, gal tik kai serga ar kartais namuose vakare paprašo šiek tiek panešioti). Matyt, buvo patenkintas jos poreikis būti nešiojamai, ko ji negavo būdama mažytė.

Zaika2, tavo mergytės juk niekas per daug nemyluodavo, nemigdydavo, o juk kiekvienam mažam vaikui to reikia. Dabar tu, mamyte, turėsi ją už visus tuos mėnesius "atmyluoti" . Mano viena draugė po įvaikinimo kone metus gulėdavo šalia savo sūnaus, kol tas užmigdavo - po valandą, dvi. Dabar jau to nebereikia. Kantrybės tau

Del miegelio mano patirtis: daugiau nei iki metuku pupa uzmigdavo tik supama ant ranku (kudikysteje labai pusdavo pilva, tai tokiu budu ramindavom skausmus), paskui pati pareiske nora nebesisupti, migdydavau savo lovoje salia atsigulus. O dabar graziausiai keliauja i savo lovyte, bet mama, o ne kas kitas turi sedet prie lovos ir dainuot lopsine, glostyt pilvuka, nes kitaip nemiegam. Bet ir as nemanau, kad butent cia oziai.

mano berniokas 9 buvo kai pas mus pateko-patykekite kiek kartu as ji nesiot turejau jiems reikia to, dideliam bernui net reikia, o ka apie kudyki kalbet
o del miego....visa 3 pagimdytus iki 2-3 meetu migdziau-salia gulejau, nesiojau, glosciau kol uzmigo....meile tai, ne lepinimas

Mano mazyle kai parsiveziau namo nezaide su zaisliukais apie 3 menesius. Ju buvo daug, bet jie jos nedomino. Ji tik sededavo salia manes arba viena ant sofos. Jai nepatiko net sedeti man ant keliu. Jei ir pasisodindavau, ji nulipdavo nuo mano keliu ir atsisesdavo viena arba salia manes. Taigi, pradejau vakarais sodintis ant keliu, savaitgaliais po pusryciu abi isitaisydavome ant sofos, pasisodindavau ant keliu ir ziuredavome tv. Ji uzmigdavo, o kartu ir as. Pajuto kad jai gerai tai darome net iki siol. Pries miega ji megsta "paskaityti" knygutes.
Naktimis keldavosi i tualeta. Taciau kartais nesikeldavo ir neidavo, o slapindavosi i kelnytes. Kai suslapindavo tik kelnytes, tai jas tik pakeiciame. Bet kai buna ir lova suslapinta, naktimis as jau neberklojinedavau. Tiesiog ja nesdavausi pas save i lova. Jai labai patiko. Tai pradejo daryti tai kas nakt...
Mano mazyle jau nebe tokia didele verksniuke. Kai ji pradedavo verkti, psichologu patarta, pradejau su ja apsikabinti. Is pradziu nelabai suprato, ko as noriu is jos. Bet kai sakydavau, kad apsikalbiname stipriai, stipriai ir bus viskas gerai, truputi pagerejo reikalai. Dabar tik susigraudina ir sako "mamyte..." ir as lenkiuosi, kad galima butu apsikabinti stipriai, stipriai. Tai pakanka jai kokiu 10 sekundziu apsikabinimo ir vel linksmute. As tokio elgesio jos nesuprantu, bet jai to reikia. O kai buvau pas psichologus as tiesiog pasigedijau paklausti...
Taip kad, kartais nuspeti ko vaikai nori, is karto nelabai ir iseina. Man budavo labai sunku darzeli, kai ateidavau mazyles pasiimti, o ji pradedavo verkti. Tai aplinkiniu kalbos ir reakcija mane pribaigdavo. Viena karta atsakiau is ties nemandagiai. Daugiau man nereplikavo. O to verkimo priezasti irgi issiaiskinome...
Man tiesiog buvo patogiau bendrauti su psichologais ir spresti problemas... ir siuo metu net nesigailiu. Bendravome abi su mazaja, ne as viena.
Galbut ir tau ZAIKA2 vertetu. Kaip manai?

ji - kūdikis.

Karusia, ir kudikiai turi oziukus gi. Manoji tai visa ferma prie saves laiko

1.) Aciu
2.)


O gal galeciau pasmalsauti ka ten veikiate? Ar reikia kokio pakvietimo ten dalyvauti?


Sutinku su Jumis.
manau lepinti - tai tenkinti visas uzgaidas ir kaprizus. Myleti - nepaleisti is savo sirdies.
Kai parsiveziau savo mazyle (jai buvo 7men.) miegodavome kartu, nepaleidau jos nuo ranku. Ziuredavau i ja, kai miegodavo pietu miegelio. Pries uzmiegant glostydavau nugaryte ir skaitydavau pasakele (kuria parasiau jai-jos atsiradimo istorija musu seimoje). Dar ir dabar glostau ja pries miegeli, kas vakara skaitau pasakeles, dainuoju lopsine. Man labai gera tai daryti. Visada vadovaujuosi tuom, kad savo demesiu turiu kompensuoti tuos 7 gyvenomo menesius, kuriuos jinai nebuvo glaudziama. Taciau nuo to jinai tikrai nepasidare negera mergaite. Anaiptol, mano dukryte yra labai svelni mergaite. Labai daznai atbega apsikabina mane-pasako: manyne male (mamyte myliu) ir vel nubega zaisti. Uz svelnuma ir meile vaikai atsilygina tuo paciu.