QUOTE(Ute @ 2008 02 22, 14:54)
Vaikai labai sunkiai priima nelygybę, kuri logiška, pateisinama, bet vis vien yra nelygybė. Žiūriu į dukrą. Jei kokį kartą jai neužduos namų darbų, nes ji ir taip moka tą temą, ji pareis pasididžiuodama, bet jei neužduos kitam vaikui, nes kitas vaikas moka, tai jausis labai nelaiminga ir nuskriausta.
Žodžiu vaikai sutinka būti išskirtiniai patys, bet nesutinka, kad išskirtiniai būtų kiti.
Žodžiu vaikai sutinka būti išskirtiniai patys, bet nesutinka, kad išskirtiniai būtų kiti.
Betgi ir suaugusiesiems lygiai taip pat

QUOTE(Ute @ 2008 02 22, 14:54)
Turiu tik vieną vaiką, bet skirtingai mylėti man atrodo normalu ir vargu ar kitaip galėtų būti. Nebent vaikai identiški dvynukai 

Kai vieną turi tai negali žinoti, ką jaustum, jei turėtum ne vieną


Ute, dėl vieno vaiko - ištaisomas dalykas



Vakar buvau pas savo draugą budistą. Įtakojama mūsų su jumis pokalbių ir su juo išsirutuliojau pokalbį apie jausmus vaikams. Jis atsakė man į klausimą elementariai... Kartais nematome to, kas aišku taip, kad aiškiau būti negali... Aš auginau dukrą ir kartu savo seserį (nes mergaitė yra man pusseserė)... Jau pačiose mūsų santykių ištakose buvo begalinis noras jai padėti jos visai nesisavinant. Ir vardais ji mus ilgą laiką vadino. Tėvais ėmė pamažu vadinti atsiradus sūnui. Ir be reikalo sau keliu klausimus apie vienodus jausmus. Jie ir negali būti lygiaverčiai... Bet tai visai nereiškia, kad vieną daugiau, kitą mažiau. Tai tiesiog visai kitokios kokybės ryšys, kaip sakė Tuoj.