Ir as skaiciau straipsnius apie Laurute Mazylije, ir daznai pastebedavau, kad sulyginu savo pupos raida su aprasyta straipsnelyje. Sekmes Skarota Egle.
ZAIKA 2, kaip saunu kad susidraugaujat su puoduku, mes nesibaram su juo, na bet ne draugas jis mums.
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 02 13, 20:42)
Mano mažylė nebando ropoto ir nebando stotis ir kaip ją laikau už pažastų ir tempiu ji neina nekelia kojų nors tu ką. tiesiog man rodos ji nesupranta kaip tai daryti ir gydytoja pritarė todėl išrašė mankšteles ir 5 dienos apmokės valstybė kitas pati turėsiu mokėti sako labai įvairiai vieni vaikai išmoksta stotis po kelių dienų kitems reikia keliasdešimtiesw.
Mat jei ji bandytų ir neišeitų tai sakyčiau silpna o dabar nebando. Gydytoja sakė kad su paimtais vaikais taip būna ir nieko čia baisaus tik reikia pradėti ją mokinti. Taigi.....
Mat jei ji bandytų ir neišeitų tai sakyčiau silpna o dabar nebando. Gydytoja sakė kad su paimtais vaikais taip būna ir nieko čia baisaus tik reikia pradėti ją mokinti. Taigi.....
jusu gydytoja neteisi, taip buna ne tik su paimtais vaikais
paziurejau kad musu mergytes bendraamzes. Maniske yra mano biologine dukryte, auginta ir lepinta nuo pirmos dienos. Ir ka - ropot nera jokio noro, net keturiom nesistoja. Sedi sau tvirtai, sededama sugeba judet is tasko A i taska B. Stotis dar tik bando. Pradejo stovet po truputi kai pamokinau (pastacius laikiau tvirtai keliukus kad nesulenktu, po keleto kartu suprato kad visai smagu stoveti). Per pora savaiciu jau ismoko kuri laika pastoveti pati viena, bet pati neatsistoja, tik ant keliu atsiklaupus "stojasi".dar norejau parasyti. Gal kai kas prisimena, anksciau, kol neturejau dukrytes daznai cia uzsukdavau pabendrauti. Rimtai galvojom apie ivaikinima, nes turejau problemu su pastojimu. Ir jau kai susiruosem tvarkyti popierius D atsiunte mums musu stebuklyte
cia buvo tarp kitko.Tiesiog norejau pasakyti, kad kol neturejau savo vaiko, sakiau kad isivaikinsim dar viena vaikeli, padesim jam. Bet dabar kai turiu dukryte - nezinau ar galeciau svetima vaika mylet taip kaip sava. gal skamba bjauriai, bet nemoku kitaip paaiskint...
Murmur, jei turėtum du vaikelius, paklausčiau, ar vienodai myli 
Aš auginu 4, ir kiekvieną myliu skirtingai - tiek pagimdytus, tiek globojamą 
Aš auginu 4, ir kiekvieną myliu skirtingai - tiek pagimdytus, tiek globojamą
Lauksime geru ziniu. Dovile grazus vardas. Viena ar du vardus tures dukryte?
QUOTE(Tuoj @ 2008 02 21, 21:13)
Murmur, jei turėtum du vaikelius, paklausčiau, ar vienodai myli Aš auginu 4, ir kiekvieną myliu skirtingai - tiek pagimdytus, tiek globojamą
Aš auginu 4, ir kiekvieną myliu skirtingai - tiek pagimdytus, tiek globojamą O mano abu nebiologiniai. Ir aš myliu skirtingai. Vienodai nežinau ar įmanoma... Juk ir amžius skirtingas, ir lytis, ir charakteris. Tiesą sakant tikrai su kraujo šauksmu vis tik nesutinku (na, jam pritariu, tik kitaip, ilgai rašyti tektų), bet iš jausminės pusės - dukra yra man biologinė giminė, sūnus - ne. Išeitų, kad su ja ryšys turėtų būti didesnis. Bet taip nėra... O sūnui jausmai kažkokie visai kitokie... Aš kartais tai aiškinu biolaukais, nes kitaip tiesiog neišmanau. Na limpa jis prie manęs visai kitaip nei dukra. Ir aš prie jo. Tarsi kažkokios energijos visai kitokios... Net jausmai kiti... Iš tiesų tai man opi tema. Kodėl taip yra - nežinau. Dukra pati sau princesė - kaip katė. Bet aš kartais net kaltės jausmą išgyvenu prieš mergaitę... , kad su sūnum visai kitoks santykis...
Iš tiesų, norėčiau paklausti - ar jums taip būna, kad jaustumėt kaltę dėl skirtingų jausmų vaikams? Man mama buvo įkalus į galvą, kad mes su broliu jai vienodi ir myli ji mus vienodai. Ji net sakė, kad nesupranta, kaip vaikus galima mylėti skirtingai... Dėl to net sau prisipažinti bijodavau dėl tų jausmų. Kol nesuvokiau, kad tame nieko bloga. Jie labai skirtingi, skirtingi ir jausmai jiems...
QUOTE(Paragintoji @ 2008 02 21, 23:21)
Dukra pati sau princesė - kaip katė. Bet aš kartais net kaltės jausmą išgyvenu prieš mergaitę... , kad su sūnum visai kitoks santykis...
Ir pas mane panašiai... Aš tai sau aiškinu moteriškų santykių (motina-duktė) subtilumu. Su berniukais man žyyymiai paprasčiau
QUOTE(Paragintoji @ 2008 02 21, 23:21)
Man mama buvo įkalus į galvą, kad mes su broliu jai vienodi ir myli ji mus vienodai.
Ir man tą patį kalė. Bet turiu labai gražų vienos šeimos pavyzdį. Toje šeimoje augo 5 sūnūs. Ir tik kai jauniausiajam suėjo 20 m., per kažkokį balių, jie tarpusavyje išsiaiškino, kad visus tuos metus kiekvienas iš jų jautė, kad būtent jis yra mamos numylėtinis
QUOTE(Tuoj @ 2008 02 21, 23:31)
Ir pas mane panašiai... Aš tai sau aiškinu moteriškų santykių (motina-duktė) subtilumu. Su berniukais man žyyymiai paprasčiau
Ir man tą patį kalė. Bet turiu labai gražų vienos šeimos pavyzdį. Toje šeimoje augo 5 sūnūs. Ir tik kai jauniausiajam suėjo 20 m., per kažkokį balių, jie tarpusavyje išsiaiškino, kad visus tuos metus kiekvienas iš jų jautė, kad būtent jis yra mamos numylėtinis
Ir man tą patį kalė. Bet turiu labai gražų vienos šeimos pavyzdį. Toje šeimoje augo 5 sūnūs. Ir tik kai jauniausiajam suėjo 20 m., per kažkokį balių, jie tarpusavyje išsiaiškino, kad visus tuos metus kiekvienas iš jų jautė, kad būtent jis yra mamos numylėtinis
Ačiū, Tuoj
. Oi, koookį svarbų dalyką užkabinau... Iš tiesų ši tema buvo labai aktuali man. Tik gal jos neiškėliau, nes gal nusodinau savy giliai ir neleidau sau net mąstyti šia kryptim... Juolab, kad draugės sakė, kad jos myli vienodai savo skirtingų lyčių vaikus... Na, o aš dar galvojau, jog yra skirtumas dar ir tame, kad dukrą auginau nuo 3 metų (kai sūnų glaudžiau ir mylavau nuo 6 savaičių), dukra turi seseris, kurios labai ja rūpinasi, tarsi nėra vieniša.... o mažius be mūsų nieko neturi... Jam altruizmas per kraštus iš manęs liejasi...
QUOTE(Paragintoji @ 2008 02 22, 00:20)
Na, o aš dar galvojau, jog yra skirtumas dar ir tame, kad dukrą auginau nuo 3 metų (kai sūnų glaudžiau ir mylavau nuo 6 savaičių)
Taip, ir aš manau, kad tokie dalykai turi reikšmės. Man tai labai jaučiasi: vieną vaiką nei išnešiojau, nei gimdžiau, nei maitinau, gavau "gatavą", 3 metukų; kitus du išnešiojau, pagimdžiau, bet nemaitinau; na o ketvirtą išnešiojau, pagimdžiau ir maitinau... tai tiesiog kitokios kokybės ryšis...
Aš tik viena galiu pasakyt, kai ruošiausi globai tikrai nemaniau, kad galėsiu taip stipriai mylėt svetimą vaiką. Galvojau na rūpinsiuosi, na stengsiuosi mylėt, bet kad taip savaime atsirastų meilė ir tokia stipri kokia yra dabar net nesapnavau. Bet to kaip suprantu (vyrai nelinkę atvirauti) ją labai stipriai myli ir mano vyras. Tas taip akivaizdžiai matosi. Ir kartais pagalvoju iš kur toks stiprus ryšys tarp mūsų visų. Tai Dievo dovana kitaip negaliu pavadinti.
o aš negaliu pasakyti kaip stipriai ar silpnai myliu savo vaiką, aš j tiesiog myliu, džaiugiuosi kiekviena praleista diena, kartu išgyventais jausmais. Man atrodo,jog jis buvo su manim visą mano gyvenimą, visur ir visada, ir kad jis mane tiesiog pasirinko o ne aš j. Tik Dievo ranka mus ir suvedė- aš neturiu kito paaiškinimo kitokio, kaip jis atsirado pas mane. Kai susžinajau jog yra jis- mano glėbyje ir namuose jis buvo po keturių parų.Mano sūnelis.
Kartais būna pavydžiu jums, tikrai, kai va palyginat mano pagimdytas toks ir toks ryšys o aš negaliu palygint, aš net ir šiandien neesu tikra, kad su mano pagimdytuoju turėjom kokį ryšį
Kas mane pažysta, sako kad Dievas dėl to tau ir davė Džiugą, kitaip jis negalėjo
.
QUOTE(alfija @ 2008 02 22, 11:16)
o aš negaliu pasakyti kaip stipriai ar silpnai myliu savo vaiką
O niekas ir nekalba apie meilės silpnumą ir stiprumą. Tiesiog kiekvienam vaikui ji gali būti skirtinga, ir tiek
