QUOTE(Sprigė @ 2009 03 17, 11:34)
kodėl taip bijoma? Tėvų, seserų, brolių, kitų giminių? Tai vaiko dalis. Aš jų nebijau, bijau tik ar sugebėsiu vaikui teisingai, gal tiksliau-nešališkai- perteikti viską, kas su ja susiję- kodėl ji ne su mama, kodėl mes ją pasiėmėm ir t.t. Bijau to nukrypimo į vieną ar kitą pusę- per daug gražiai pasakosiu, atsiras kažkokios iliuzijos, per daug blogai, vėl negerai. Va tas man niekaip neduoda ramybės- kur tas vidurys.
Kaip užauginti vaiką, kad jis , jau turėdamas galimybę pasirinkti, pasirinktų tave ne todėl, kad tik tave teturi, o todėl, kad su tavimi jaučiasi geriausiai?
Kaip užauginti vaiką, kad jis , jau turėdamas galimybę pasirinkti, pasirinktų tave ne todėl, kad tik tave teturi, o todėl, kad su tavimi jaučiasi geriausiai?
Sprige, bet įsivaikinant vienas iš motyvų būtent ir yra,kad norima, kad vaiko niekas neiškotų, nelystų, kad vaikas būtų tik jo, na kaip savas, juk savų vaikų kitos mamos neiško. Juk taip ir sakė Eglutė. Ir tai suprantama. Tačiau ar daug yra šeimų, kurios įsivaikinę leidžia bendrauti su giminėm, broliais, tėvais, aš tokių nežinau. Jei jų yra vienetai. Tai reiškia bijo tų giminių ar ne? Gal tiksliau nebijo, bet vengia, nenori jų savo gyvenime matyti. Tačiau aš kalbu apie tai,kad negali būti tikras, kad jie nepasibels į tavo duris ar tu globoji ar tu įsivaikinęs.
Šitą klausimą ir aš sau keliu, ir nežinau atsakymo, labai norėčiau, kad dukrai aš likčiau šviesulys jos gyvenime, ar pavyks man, parodys laikas.