Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

#505
QUOTE(Sprigė @ 2009 03 17, 11:34)
kodėl taip bijoma? Tėvų, seserų, brolių, kitų giminių? Tai vaiko dalis. Aš jų nebijau, bijau tik ar sugebėsiu vaikui teisingai, gal tiksliau-nešališkai- perteikti viską, kas su ja susiję- kodėl ji ne su mama, kodėl mes ją pasiėmėm ir t.t. Bijau to nukrypimo į vieną ar kitą pusę- per daug gražiai pasakosiu, atsiras kažkokios iliuzijos, per daug blogai, vėl negerai. Va tas man niekaip neduoda ramybės- kur tas vidurys.
Kaip užauginti vaiką, kad jis , jau turėdamas galimybę pasirinkti, pasirinktų tave ne todėl, kad tik tave teturi, o todėl, kad su tavimi jaučiasi geriausiai?

Sprige, bet įsivaikinant vienas iš motyvų būtent ir yra,kad norima, kad vaiko niekas neiškotų, nelystų, kad vaikas būtų tik jo, na kaip savas, juk savų vaikų kitos mamos neiško. Juk taip ir sakė Eglutė. Ir tai suprantama. Tačiau ar daug yra šeimų, kurios įsivaikinę leidžia bendrauti su giminėm, broliais, tėvais, aš tokių nežinau. Jei jų yra vienetai. Tai reiškia bijo tų giminių ar ne? Gal tiksliau nebijo, bet vengia, nenori jų savo gyvenime matyti. Tačiau aš kalbu apie tai,kad negali būti tikras, kad jie nepasibels į tavo duris ar tu globoji ar tu įsivaikinęs.

Šitą klausimą ir aš sau keliu, ir nežinau atsakymo, labai norėčiau, kad dukrai aš likčiau šviesulys jos gyvenime, ar pavyks man, parodys laikas.
Atsakyti
#506
QUOTE(Sprigė @ 2009 03 17, 11:34)
Kaip užauginti vaiką, kad jis , jau turėdamas galimybę pasirinkti, pasirinktų tave ne todėl, kad tik tave teturi, o todėl, kad su tavimi jaučiasi geriausiai?


o kaip nustatyti, kad jaučiasi geriausia būtent su manim? Man labai būtų sunku pasakyt su kuo mano vaikas jaustųsi geriausa. Pirmiausia, mano suvokimu, tai tam nėra jokių kriterijų, o bjektyvių kriterijų.
O dėl sakymo, nu reikia sakyti tiesą, ir tik tokią kkoią tu žinai. Kažkada galvojau, ir sakiau savam vaikui gražiom spalvom, ir vakar vakare prieš eidamas miegoti ėmė ir otčital mane. Kodėl aš kalbu netiesą, kad jis gi jau didelis ir supranta, kad jį paliko, nes konkrečiai j nenorėjo, nenorėjo dar ir jo rūpesčių spręsti, nenorėjo auginti. Ir aš taiga ėmiau ir supratau, kad mano vaikas visiškaii yra teisus reikalaudamas tiesos- poelgių įvardinimo, o ne teisimo ar pateisinimo, kad teisisns ar teis jis pats, nes jau čia jo reikalai, ir nėr ko kištis į jo santykio į jo gyvenimo pagrindą. IR dar, kaip man tai jis labai protingai atsakė ir atvėrė daug kam akis. Mama, sako tu nesupranti, tai jei tik suklydo, tai gal tu per greit atvažiavai, gal būtų mane pasiėmus tada taip galvoju, o kai galvoju kad nereikėjo, tada suprantu kodėl paliko, ir labai džiaugiuosi, kad atvažiavai tu. Čia aštuonmečio mintys.
Jo, mes tikrai besirūpindamos , kaip pateisinti vaikų akyse jų bio mamas, dažnai juos skaudinam ir tiek, suteikiam klaidingas viltis. Aš taip manau, seniau galvojau kitaip, o dabar per naktį perkračius mintis manau kad teisingiau yra negražinti nieko.
Atsakyti
#507
Alfija, manau kad ar įvaikinti ar globoti turi spręsti šeima pagal savo pasaulio suvokimą, pagal tai kiek stipri ji yra (na tie "baisūs" atvejai, kai vaikas pradeda kontaktuoti su savo bio šeima), pagal situaciją pagaliau-nes yra skirtumas ar noriu vaikui kuris neturi šeimos suteikti namus ar noriu šviesiaplaukio, mėlynakio leliuko kuris neturi brolių, seserų, o jo mama niekada jo neieškos nes ji tarkim dingo amžiams. Taigi TIK suaugę sprendžia kaip jie tą vaiką augins, kuo maitins, kaip sudėlios turtinius reikalus (nebūtina būt įvaikintam, kad gautum palikimą), kaip galu gale jie jausis tą vaikutį augindami, ar teisinsis kodėl jis ne vaikų namuose (girdėjau, kad viena moteris mykė kad na taip išėjo, lyg teisinosi kodėl turėdama savo bio ji globoja, o paskui man guodėsi kokia nepakanti, pavydi ir netoliarantiška visuomenė) ar vien žvilgsniu nugesins visus nepatogius klausymus ir nė nekils abejonės kad ji elgiasi taip, kaip širdis liepia wub.gif

Ir labai pritariu Eglės teiginiui, kad paaugliški priekaištai nepriklauso nuo to kokiu keliu tas vaikas pas tave atėjo, ir kas baisiausia aš už juos biggrin.gif Nes jei vaikas maištauja, atradinėja savo tiesas ir visomis jėgomis kovoja už jas aš jo "neužglušinau" jis jaučiasi laisvas ir nebijo išsakyt savo nuomonės thumbup.gif
Atsakyti
#508
QUOTE(Šelma @ 2009 03 17, 12:08)
Alfija, manau kad ar įvaikinti ar globoti turi spręsti šeima pagal savo pasaulio suvokimą, pagal tai kiek stipri ji yra (na tie "baisūs" atvejai, kai vaikas pradeda kontaktuoti su savo bio šeima), pagal situaciją pagaliau-nes yra skirtumas ar noriu vaikui kuris neturi šeimos suteikti namus ar noriu šviesiaplaukio, mėlynakio leliuko kuris neturi  brolių, seserų, o jo mama niekada jo neieškos nes ji tarkim dingo amžiams. Taigi TIK suaugę sprendžia kaip jie tą vaiką augins, kuo maitins, kaip sudėlios turtinius reikalus (nebūtina būt įvaikintam, kad gautum palikimą), kaip galu gale jie jausis tą vaikutį augindami, ar teisinsis kodėl jis ne vaikų namuose (girdėjau, kad viena moteris mykė kad na taip išėjo, lyg teisinosi kodėl turėdama savo bio ji globoja, o paskui man guodėsi kokia nepakanti, pavydi ir netoliarantiška visuomenė) ar vien žvilgsniu nugesins visus nepatogius klausymus ir nė nekils abejonės kad ji elgiasi taip, kaip širdis liepia  wub.gif

Ir labai pritariu Eglės teiginiui, kad paaugliški priekaištai nepriklauso nuo to kokiu keliu tas vaikas pas tave atėjo, ir kas baisiausia aš už juos  biggrin.gif Nes jei vaikas maištauja, atradinėja savo tiesas ir visomis jėgomis kovoja už jas aš jo "neužglušinau" jis jaučiasi laisvas ir nebijo išsakyt savo nuomonės  thumbup.gif


dabar supratau geriau smile.gif pritaru, kad tėvai sprendžia, bet manau, kad vaikai kiek paregoja tuos sprendimus. Ne viskas šeimoje priklauso vien tik nuo sprendimo ir jų vykdymo, bent jau ma taip atrodo. Man atrodo, kad ir tavo šeima sudėta daugiau iš kompromisų, nei sprendimų. Bet gal man taip tik atrodo. Globoti- įsivaikinti sprendžia tik tėvai, o toliau...visi kiti reikalai , taip pat ir turtiniai visgi tai kompromiso ieškojimas.
Žmonių kalbos smile.gif , nesiklausau tokių. Bet pas mus miestas. Džiugui ne taip seniai buvo periodas provokuot aplinkinius- sakydavo o mane paliko mano mam ir žiūri akis išpūtęs į tuos kuriems pasakė, paskui manęs klausia, kodėl jie taip keistai elgiasi, sutrinka taip sakant. Paskui praėjo, lygiai taip pat netikėtai kaip ir užėjo. Matyt kad norėjo pasitikrinti, koks jis jau čia kitoks. Atsakymus gavo, draugams jo, vaikams ai iš vis jokio įspūdžio nepaliko. Džiugas net pyktelėjs buvo kad jiems neįdomu. Jis kažkoioj labai geroj aplinkoj auga, ta prasme kiemo prasme, nu ir kaimynai visi juo labai džiaugiasi.
Prmadienį žiūrėjau pro langą, ir net juokas ėmė, eina vaikinas namo, susitinka kaimyną. Žiūriu nusiima kuprinę, ištraukia kažkoius sąsiuvinius ir kažką rodo. Paskui parėjo papsakojo- kaimynas kllausė kaip moykla- jis ten jam saulutes surinktas ir širdutes rodė. Va jis toks, beterpiškas.
Atsakyti
#509
QUOTE(alfija @ 2009 03 17, 12:54)
o kaip nustatyti, kad jaučiasi geriausia būtent su manim?

Kai išsituokėm su vyru vaikams buvo 10 ir 9. Su tėvu jų santykiai iki šiol puikūs- nesvarbu kad juos jis atsimena retai verysad.gif ( gal todėl ir puikūs mirksiukas.gif) . Jeigu ką ir pabambėdavau ant jų tėvo vis pridurdavau- vaikai, nesvarbu, ką aš kalbu, čia tik mano nuoskaudos, jis jums -brangiausias žmogus.
Prie viso to niekada , netgi paauglystėje, kilus kokiems nesutarimams, neišgirdau, kad mes išeisim pas tėvą, mums ten bus geriau ar pan. Man tai pats geriausias įrodymas, kad jie su manimi jaučiasi taip gerai, kad niekur nesinori nuo manęs bėgti.

Mes specialiai trenkėmės už kelių šimtų kilometrų, kad supažindinti mergytę su jos broliuku, gyvenančiu kūdikių namuose , pasidarėm nuotraukytę , vis pavartome ir ketiname nors retkarčiais jį aplankyti. Tikimės, kad žmonės, kurie galbūt jį priglaus, norės palaikyti su mumis ryšius.
Atsakyti
#510
QUOTE(alfija @ 2009 03 17, 12:25)
Džiugas net pyktelėjs buvo kad jiems neįdomu.

biggrin.gif Klaidas irgi megsta aplinkinius pašokiruoti pasakydamas kiek tėčių, mamų ir senelių turi biggrin.gif Kažkaip iš šono net gražu žiūrėti kaip jis natūraliai priima tai kas dažną suaugusį šokiruoja thumbup.gif
Atsakyti
#511
QUOTE(Sprigė @ 2009 03 17, 12:39)
Kai išsituokėm su vyru vaikams buvo 10 ir 9.  Su tėvu jų santykiai iki šiol puikūs- nesvarbu kad juos jis atsimena retai verysad.gif ( gal todėl ir puikūs mirksiukas.gif) . Jeigu ką ir pabambėdavau ant jų tėvo vis pridurdavau- vaikai, nesvarbu, ką aš kalbu, čia tik mano nuoskaudos, jis jums -brangiausias žmogus.
  Prie viso to niekada , netgi paauglystėje, kilus kokiems nesutarimams, neišgirdau, kad mes išeisim pas tėvą, mums ten bus geriau ar pan. Man tai pats geriausias įrodymas, kad jie su manimi jaučiasi taip gerai, kad niekur nesinori nuo manęs bėgti.
 
Mes specialiai trenkėmės už kelių šimtų kilometrų, kad supažindinti mergytę su jos broliuku, gyvenančiu kūdikių namuose , pasidarėm nuotraukytę , vis pavartome ir ketiname nors retkarčiais jį aplankyti. Tikimės, kad žmonės, kurie galbūt jį priglaus, norės palaikyti su mumis ryšius.


nu va ir tturi atsakymus- žinoma kad rinksis tave smile.gif . Tokio panašaus atsakymo ir laukiau, reiškia tas baimes reik palikti.
Sakyti, kad išeisu gyveti pas kažką, ir dar paauglystėje, žinok puikiai supranta jog nerimta. O jei pasakysi- puiku, eik. Eit tai nesinori, nes niekas ten nekviečia ir nelaukia- ką daryt. Paaugliui būti pralaiėjusi am- tragedija. Todėl jie to ir nesako to, kur padėtis bus aiškiai ne jų naudai, šiaip jau.
Žinau ir blogesnių skyrybų nei tavo smile.gif
O šiaip tai gal patys tą broliuką pasimsit mirksiukas.gif ir nieko nebereikės svarstyti.
Papildyta:
QUOTE(Šelma @ 2009 03 17, 12:40)
biggrin.gif  Klaidas irgi megsta aplinkinius pašokiruoti pasakydamas kiek tėčių, mamų ir senelių turi  biggrin.gif  Kažkaip iš šono net gražu žiūrėti kaip jis natūraliai priima tai kas dažną suaugusį šokiruoja  thumbup.gif


mh, kad jis yra daug brandesnis, nei nekurie suaugusieji smile.gif . Ir tai yra labai džiugu 4u.gif
Atsakyti
#512
labai skaudi ta broliuko tema...
Negalim mes jo paimti- darbas suteikia galimybę studijuoti mano vaikams. Nedirbdama nepajėgčiau jų finansuoti. Bet širdį nerealiai skauda, kai mažoji glosto nuotraukytę ir taria....mano broliukas.... Ech...gyvenimas kartais tokius sunkius galvosūkius pateikia....
Bandė VTAT-e man užminti ant tos skaudamos vietos- nu kodėl kodėl neimat? O kiek vaikų jūs pati esate paėmusi?- paklausiau...
Atsakyti
#513
Sveiki,
vis skaitau, ką kalbat, diskutuojat, bet laiko parašyti beveik nebėra.
Mūsų mažylė pas mus jau šeštas mėnuo. Dar laikina globa, bet jau balandžio pabaigoj teismas dėl įvaikinimo. Ir mes bendraujam su mergaitės biologine šeima, tiksliau netrukdom močiutei matytis su anūke. Ji pati atvažiuoja. Tėčiui buvom nuvežę tik kartą parodyti. Labai sudėtingomis sąlygomis, nepritaikytomis mažam vaikui (sakykim taip) gyvena, tai laukiam šiltesnių orų. Kodėl taip pasielgėme ir ar vėl taip pat darytume, nežinau, bet yra taip, po įvaikinimo nieko keisti nežadam. Toks vos ne atviro įvaikinimo atvejis. Paskatino taip pasielgti paprastas dalykas. Močiutė vaiką lankė per savaitę kartą du globos namuose- tiek kiek važiavo autobusas ir leido sveikata. Tėtis panašiai kas mėnesį. Tiek močiutė, tiek tėtis dėl sveikatos (tėtis po avarijos, galvos trauma, neįgalumas, močiutei kažkas irgi rimto), nekalbu ir apie kitus dalykus (sunku suvokti, kaip žmonės gyvena, mąsto, supranta aplinką, man sunku suvokti, nes tiesiog dar jaukinuosi tokį pasaulio matymą, suvokimą) negali ir negalės auginti vaiko. Mama mirusi. Ir sakom su vyru, na kas mes -dievai, kad paimtume ir viską nutrauktume. O ir užaugusi ieškos, norės pažinti. ir kažkaip net jaučiamės dėkingi, kad jiems tos mergytės reikėjo ir reikia, kad ją prisimena, nori pamatyti...
Tai tokia mūsų istorija.
Atsakyti
#514
QUOTE(Sprigė @ 2009 03 17, 14:21)
labai skaudi ta broliuko tema...
  Negalim mes jo paimti- darbas suteikia galimybę studijuoti mano vaikams. Nedirbdama nepajėgčiau jų finansuoti. Bet širdį nerealiai skauda, kai mažoji glosto nuotraukytę ir taria....mano broliukas.... Ech...gyvenimas kartais tokius sunkius galvosūkius pateikia....
  Bandė VTAT-e man užminti ant tos skaudamos vietos- nu kodėl kodėl neimat? O kiek vaikų jūs pati esate paėmusi?- paklausiau...


o kiek dabar broliukui amžiaus?
Atsakyti
#515
Vasarvide - pasisekė jūsų mergaitei . Dėl jūsų.
Alfija, broliukui puse metukų.
Atsakyti
#516
QUOTE(Dar @ 2009 03 17, 10:47)
Tačiau ar daug yra šeimų, kurios įsivaikinę leidžia bendrauti su giminėm, broliais, tėvais, aš tokių nežinau.


Aš leidžiu mirksiukas.gif. Mes susirašinėjame. Tik su viena sesute nepalaikome ryšių, nes įtėviai nenori (turiu oficialų VTAT'o atsakymą, kur juodu ant balto parašyta, kad jie nenori, kad jų dukra bendrautų su broliais ir seserimis - truputį kraupokai skamba). Ir aš visai nieko prieš būčiau susitikti su biologiniais tėvais - netgi norėčiau (kodėl - neturiu supratimo, turbūt visai sudurniavau ant senatvės rolleyes.gif).
Atsakyti