Ką galvojate apie įvaikinimą? 2 dalis

Na va dabar jau mainiškė įsigudrino mamos iš akiračio nepleisti. Nesvarbu yra kas namuose ar ne bet aš jei visada turiu pranešti kad išeinu iš kambario ir tada jei ji nori tai pėdina iš paskos (keturiom), jei nenori tai ir neina , vakar buvo vyras namuose tai aš neprasinešusi nuėjau į Wc pasekmė baisus triukšmas, vaikas apsiramino kai atsidūrė prie tualeto durų ir pamatė kad mama nedingo ji yra.
Nežinau ar taip būna su bio, ar mergytė prisirišo ir todėl bijo vėl prarasti mamą.
Dar ji nebeprisileidžia iškarto kitų žmonių net vyras gryžes iš darbo mato tokį vaizdą vaikas keuriom pas tėti atlekia bet ant rankų nesileidžia imama keliolika minučių, tik poto kai kokius 10 kartų vaikas padeda galvą ant peties (tai vadinasi aš pas mamytę aqš saugi ir man gerai) ir praeina keliolika minučių tik poto ji eina ant rankų, nežinau kuo labiau vaikas prisiriša tuo daugiau keistenybių pastebiu. o gal tai ne keistenybes gal taip būna ir su savais vaikais.
Gal kas turi patiries ir pasakys ką galvoti.

Zaika, man tai kažkaip viskas pas jus atrodo gerai. Kad mergytė prisirišo prie tavęs - tai itin gerai. Apskritai, gerai, kad ji prisirišo. Tu rašai labai mielai.

Mūsų sūnus tai prie vyro labai prisirišęs buvo. Nes kai mes jį auginom, vyras dirbo asmeninį darbą - verslą. Tai labai daug buvo su vaiku. Naktimis jis pagrinde ir keldavosi, leisdavo man pailsėti. mes net turėjom tokį "džiauką": kaip vaikas myli mamą??? Suploji delnais - ir vaikas eina pas mamą iš pašalinio žmogaus ar lovytės. PO to, kai vaikas jau yra pas mamą ant rankų, klausi: kaip vaikas myli tėtį? Suploji - ir vaikutis iš mamos išskėstom rankom puola pas tėtį. Ta prasme, tėtis jam visada buvo supermenas. Nuo mažų dienų.

Bet apskritai, labai gerai, kad mergaitė prisiriša. Tu net gal neįsivaizduoji, kaip gerai!!

ZAIKA2, manyciau tai ne prisirisimo atvejis. Prisirisimo atvejis dar per anksti, ji pas tave gyvena labai mazai laiko. Ji pasamoneje bijo buti vel palikta. O kad iseini is kambario ir nepasakai kur, tai negerai truputi. Pasakyk, kad mergaite jaustusi saugi, kad jai nereiktu pergyventi, kad ja palieki. Tavo mazyle nelabai orentuojasi laike. Todel jai atrodo ka tik mama buvo, o cia jos nera. Jai baisu pasidaru ir ji pradeda verkti.
Kadangi as turiu savo biologini vaika, situacija buvo tokia pati. Problemu nekildavo, nes as visada sakydavau, kad iseinu. Juk vaikas augo su manimi ir man reikejo isnesti siuksles, nubegti i parduotuve ir t.t. Visada pasakydavau, kad einu ten ir ten ir tuoj grisiu. Ir ji laukdavo.
Lygiai tas pats su ivaikinta mergaite. As taip pat sakau, kad einu i darba, kad isnesiu siuksles, kad isvesiu suniuka, nubegu parduotuven ir t.t. ir ji pabuna viena kambari. Nuvedusi i darzeli visada pasakau, kad ja paimsiu vakare. Tai tesiasi kiekviena ryta.
O kad ji glaudziasi prie taves tai yra normalu. Jai reikia to artumo. Ir kuom daugiau jo bus tuom geriau bus vaikui.
As savo mazyle kai parsiveziau, ji nelabai glaudesi prie manes. Sededavo tik salia. Taciau savaitgaliais pasisodindavau ant keliu apie 9-10 val. ir abi besededamos uzmigdavome. Tai atsikeldavome apie 14 val ir eidavome valgyti, tai buvo musu toks ritualas. Ir kojos ir sedine nutirpdavo nuo nejudejimo. Dabar mano mazylei sito nebereikia. Bet kiekviena ryta ir vakaro po keliolika kartu apsikabiname ir pasibuciuojame. Kai ji pradeda verkti mes visda apsikabiname. Paprasciausia jai to reikia ir ji praso. Pati ja ismokiau. Pamenu ir mano vyresnele taip darydavo.
O kad ji neprisileidzia is karto kitu zmoniu tai yra labai ir net labai gerai. Nepamenu kaip tai vadinasi, bet kad vaikas (mazas) taip laisvai neina pas kitus zmones tai yra tikrai gerai.
Mano mazyle darbe ne visus irgi prisileidzia, kas rankyte graziai pajudina, kas uz soniuko "paznaibo" pakalbina, tai ji tik susiraukia ir nepatenkinta stovi. Jai nepatinka, kad ja kiti judina. O mano dyrikas bande jai temperatura pamatuoti Nieko nepasake, priejo prie vaiko ir pridejo savo ranka prie vaiko kaktos o ta ir "trinktelejo" per nagus Tai skundesi kad vaikas mano musasi.

Zaika2, as norejau taves pasiteirauti ar kudikiu namai tau atidave vaiko ligos istorija i rankas?

Gavau išrašą apie ligas, kada kuo sirgo kaip gydyta ir kokie tyrimai atlikti..pora lapų

Mano sūnelis jau beveik 1,5 metų buvo, kai jį parsivežiau namo, ir aišku tas gyvenimas pirmuosius metus be mamos (kurie patys svarbiausi prisirišimo jausmo apskritai formavimuisi) paliko savo pasekmes. ZAIKA2, manau tavo mergytei labai pasisekė, kad ji surado šeimą anksčiau. Nes ypač tas laikas apie 9-ą mėnesį yra labai svabrus, o jūs maždaug tada ir susitikote.

Mes kai namie, tai aš iki šiol nei vieno žingsnio negaliu be jo žengti, turiu ne tik paskelbti kur einu, bet ir leisti jam būti šalia ką bedaryčiau, ir niekam kitam jis nenori leisti nei jo rengti, nei prausti ir t.t., jeigu namie esu ir aš. Ir dėmesio reikalauja ištisai ir daug, ir glaustytis ir bučiuotis labai mėgsta, ir panešioti ar pakilnoti jį vis reikia... Na žodžiu galėčiau daug pripasakoti visko, kur atrodytų, kad su prisirišimu viskas tvarkoje. Bet yra ir kiti dalykai - pvz. jam nieko nereiškia pribėgti prie patikusio žmogaus, apsikabinti jį ar atsisėsti ant kelių. Lankom tokais sporto treniruotes, tai jis žiūrėk tai prie vieno vaikučio tėvelio, tai prie kito vaikučio mamos nubėga. Šauna į galvą ir apsikabina.... Tai nereiškia, kad manęs jam nereikia, jei tuo metu dingčiau būtų bėda, bet vat toks elgesys jam atrodo natūralus. Daugiau nei vienas vaikas ten taip nedaro, ir nesupranta kiti tėvai, kodėl jis toks keistuolis, kai nežino istorijos. O štai viena gydytoja, kuri ilgai buvo dirbusi kūdikų namuose, sakė, kad jai iš karto matosi, nes yra tam tikri tipiniai elgesio požymiai, būdingi ten augusiems lėliukams...
Vis prisimenu tos psichologės, kur skaitė paskaitą per Naujametinį susitikimą, pasakojimą, kai ji sakė, kad teisingiausia būtų vos ne metus laiko po įvaikinimo nerodyti vaikui kitų žmonių, leisti būti vien su tėvais, kad atstatyti prieraišumo spragas. Ir kartais spaudžia širdį, kad negalėjau daryti kažko panašaus, nes augindama jį viena, turiu visgi ir dirbti, nors visą kitą laiką skiriu sūnyčiui...

Būna. 8-10 mėn. - mamos praradimo baimės pikas. Iš tavo aprašymo susidaro įspūdis, kad pas jus viskas taip, kaip turi būti

vieniems tas prieraisumas greitai ateina, kitiems reikia daugiau laiko.

Kudikiu namai niekada neatiduoda vaiko ligos istorijos i rankas

O man atidavė

Geras visa vaiko raidos istorija? O tai kokiam cia mieste?

Isisaiskinau, jie neatiduoda, bet privalo padaryti ligos istorijos kopija. O jie net sito nenorejo daryti. Teko ieskoti istatymo ir kaip pakisau, tik tuomet sutiko padaryti. Vaziuoju siandien pasiimti kopija. (oi kaip nenoriu as ten vaziuoti).

Sveikinu , pasiekei savo.

O ko nenori važiuoti? Su direktore gal gi nebūtinai matytis reikia? O socialinė darbuotoja tai man visai nieko pasirodė.