Globėjai vienykimės

Paragintoji: „Geriau nesirūpinkit jūs tom mergaitėm. gal taip bus geriau. Sakau iš patirties, nes pati nuolat galvoju, ar gerai gyvenime pasielgiau...

Ką turėjot galvoj?

Oi, tas Duksis... Duok jam balionų. Aš šiandie kaip tai labai balionus dalinu. Duksiui geriau daugiau ką duočiau. Ale galiu irgi tik balionų

paskaičiau aš temą ir tą ir seną- ir nustačiau- nu gerai, kad ne aš viena tokio bjaurumo visos pobjaurės. O svarbiausia tai niekaip ir apie nieką nepaplepam, šiaip- kaip gyvenam, ką galvojam. Tik moko viena kitą ir mokom- kas ko- mane mandagumo, kitos ir aš irgi kaip vaikus auginti- *****, nu gal gana. Nu gal draugaujam. Nu kiek galim- kaip beskaičiau- išvados vienos- visos be išimties mokam auginti kitų vaikus. Nu kas kieno, bet gerai mokam. Su savais, pagal patarimus, tai jau ne kas- nemokam. . Rimtai, pasiskaitykit- pačios nustebsit. Nu su manim viskas aišku- pamokslautaja iš prigimties, gerai. Gaila, kad be manęs irgi tokių pilna. Jausmas, kad mes vienos niekaip negirdim ką sako kitos. Tai gerai kad mes globėjos, nu bet mes dar ir žmonės , nu kodėl mums kaip žmonėms nepapletkavot, nepapaskot kaip šiaip sekasi- apie ką svajoja mūsų vaikai, kokie mūsų pačių planai- kodėl mums taip neišeina Nu kodėl mes viena už kitą norim būti pačios nu visokios. Bijom , atvirumo, pasmerkimo, kažko- ar tiesiog nenorim- atseit saugom vaikus nuo kažko, jei taip nuo ko .
Papildyta:


nu tai jau, kai jos šalia prisėda ir pamato tavo atavarą- o sako, ta teta su granatom, nu žinai kur man atvežė , ką ji man rašo . Sakau nugi kol kas nieko tau nerašo, tai sako gal dabargranatų sau perka . Vakar sakiau- žinai faršo sako pirko. Nu nieko sau sako- jau tokio š. niekada nepirkčiau. Ir jau jos vaikai tą faršą valgys- sakau tikiuosi kad jos vakai ne tokie alkani, kad jau taip ant kart. Nu tai tik kvailys gali pirkti tai kas nevalgoma , sakau gal jau gana su vertinimais- iš faršo kotletai išeina . Sako kur- kur ir kaip tie kotletai vaikšto. Tai va, nusispjoviau į stol soderžatelnuju besedu apie tą tavo faršą. |Ir galvojau, nu jei dar kartą pasigirsi visokiais faršais tai viskas. Nusišausiu. Žinai, iš šalies atrodo kad tas vaikas faršo nematęs kotletų nevalgęs . Šiandien galvojau, kad suėdėt tuos savo kotletus ir jau ramybė- pasirodo ne. Prieš pusvalandį klausiau Sonatinos tavo faršui . Sukūrė. Kažkas nepakartojamo.
Bet man tai patiko labiausia- teta su grantom. Tave mačius- tai pats tas žodis granatos, koks kulkosvaidis tai taip dera . Tikra teroristė atrodai.

Nežinau, sunute, man rodos neišaiškinsiu. Nelabai išeis. Atviru tekstu forume nekalbėsiu. Visada rašau iš širdies. Jei kas gali ir ką nors atranda gal pamąsto...

Atsakykit man kas galit: ar mylėtumėt negražų, ligotą vaiką? Suprantamai kalbu? O, kad siela vaiko ligota - tai jau nesuprantamai pasakyčiau? Kodėl yra stebimasi, kad vaikai yra blogi? O ką jie gero matė, kad galėtų būt geri? Tai va, jei galit mylėti vaiką ligota siela (o kuo didesni, tuo labiau pažeisti ir tuo labiau serga jų siela) - tai globokit ir vaikinkitės. Neauklėkit jų pasiėmę be meilės. Pažeisto vaiko meilę reikia užsitarnauti. Jie lygiai tokie pat žmonės, kaip ir jūs - kurie jaučiatės labai jau nusipelnę, kad imat tuos vaikus. Nė velnio nė vienas iš mūsų nieko nenusipelnė. Už ką jie turi iš karto šokti į glėbį??? Ar jūs taip darytumėt? Aš 10 metų šildžiau mergaitę, kuria rūpinausi nuo 3 m... Ir nė kiek nesistebėjau, kad ji su manimi nekalba. Žinojau, kad širdelė verkia. Verkia savo tėvų. Už ką jie turi būt dėkingi? Už duonos kąsnį? Už dviratį ar lovą? Nusispjaut man ant kokios lovos aš miegu, jei jaučiuosi žaislas. Už atjautą, supratimą ir meilę jie jus mylės. Bet nenorėkit, kad iš kart...

Manot, žaidžia tik vaikai? O suaugusiųjų žaidimų vaikų sąskaita nematot? Dirbau kartą įstaigoje, kurioje vaikai buvo verčiami jausti dėkingumą. Daugelis jų pabėgo iš tos įstaigos pasitaikius pirmai progai. Kai dirbti atėjo žmogus, parodęs dūšią. Ir išsivedė vaikus į niekur... Neteko jie ko valgyti, neteko visokių rėmėjų... Spjaut jiems ant to, dėl ko manot, kad jie turi jaustis dėkingi...

Atsiprašau visų, ką galėjau įžeisti. Pasakiau ką norėjau.

ką aš žinau. Mylėti vaiką srgančia siela . Geri žodžiai. Ar išgirsti . O pažeidimas, liga, auglys- ar jie pagydomi? Gal- o siela ar pagydoma . ar neišgirsim kaip nors kitaip tos ligos- ar ligonio nesimsim gailėti, ne gydyti jį, o gailėti- kišdami jam įvairiausius placebo. O paskui nepasakysim- nepasveiko, komplikavosi- egoizmu išvirto, nemeilė ir jokio dėkingumo. Ligonis lėtinis - siunčiam sanatorijon iki sekančio gydytojo.

o aš manau,kad vaikai turi jausti dėkingumą.aišku ne mažiukai,o didesni jau.ir jei jie užaugę nejaučia dėkingumo,mano manymu,tai yra blogai.kad ir už tą dviratį.vaikas turi žinot daikto vertę ir suprast,kad jis ne iš dangaus nukrito.na manau 10m vaikas yra jau pajėgus supras ir parodyt dėkingumą.kaip mūsoji,pernai nupirkom dviratį,tai šiemet jis net nepanašus į dviratį.mėtė visur,draugės šuo nugriaužė sėdynę.na vienu žodžiu ji šiemet jau kaip ir norėtų naujo.deja,deja pasakiau,bet naujo nebus.nemoki saugot,nesi dėkinga už nupirktą daiktą,nesupranti,kad jis šiaip neatsirado-tai teks važinėt senu.ir dar kai pasakė man"jūsų laikai buvo kitokie jūs saugojot,o dabar kiti laikai"tai vos po stalu nenuvirtau.taigi ką noriu pasakyt,nėra dėkingumo-nėra supratimo ar noro suprast gaunamo daikto vertę,tai blogai.aš už tai,kad ir ką vaikas begautų,jis turi būt dėkingas tėveliams,kad tai jam buvo suteikta.ir tai liečia ir savus vaikus ir ne.

Apie gailestį nėra net kalbos. Iš esmės esu prieš gailestį. Esu už atjautą. Meilė pagydo daug. Ar siela pagydoma - nemanau. Kuo didesnis vaikas, tuo daugiau neigiamos patirties ir skausmo.

Nu, bet vaikai juk skirtingi, kaip ir mes čia visos... Aš visada linkusi į diskusijas, nes tikrai jokių placebų nežinau. Tik aš nesistebiu vaiko, kuris buvo išduotas gimdytojų, keistenybėm ir nuožmiu charakteriu.

o aš atrodo jau žinau sieloos gydymas materijos pagrindu yra pats tikriausias placebo- bet kieno sielos ligų.

Iš esmės manau tą patį. Vaikas turi atsakyt už pasekmes. Bet va, vaikų kaip ir žmonių, juk įvairių esama... Nu mano mama nuolat apdaužo telefoną. Tai negi dabar bus be jo? Tiesiog, tuo metu, kai tavo mergaitė mėtė dviratį, jai labiau rūpėjo bendravimas su drauge, nei dviratis. Žinai, diskutuotina. Bet su tavim visai sutinku, kad jai neprošal pavažinėti su senu. Arba pabūti be dviračio. Nes kitaip nesugebės atsirinkti - ar plepėti su drauge, kai dviratį gali apkramtyti šuo, ar geriau jį pasaugoti.

nieko tokio ji čia tau nepasakė. Va aš tai pasakiau- kad tėvai už bijūnus raudonesni buvo- žodžiu gimtadienis, visi švenčia- o aš dovanom taip sakant džiaugiuosi, kiek pasidžiaugus ateinu pas švenčiančius mano gimtadienį ir garsiai klausiu- o kas čia dabar be dovanos pas mane atėjo? Va čia klausimas ir pasakymas. Apie senus laikus- kaip ten gyvenosi mano tėvams- aš irgi daug galėjau papasakoti- o ir pasakojau . Jie tik ausim lapsėdavo ir tiek- kažkaip nesiginčijo, matyt jautė kad aš žnau geriau

Liūdna, bet ji pasakė visišką teisybę. Dabar iš tiesų kiti laikai. Ir tie kiti laikai ateina per televiziją, per draugus, per gyvenimo būdą. Tai labai tikslus vartotojiškos visuomenės apibūdinimas.

Ir nuo jos nepabėgsi, nežinau, kaip pabėgti. Nežinau kaip savo dukrą apsaugoti nuo to. Per savo gyvenimą turėjau vienintelį pliušinį (ar bent jo pirmtaką) mešiuką ir jis buvo mano mylimas. Dukra jų turi gal keliasdešimt ir nemyli nei vieno... Nes gauna naują, seni padedami į šoną, naujas atsiduria dėmesio centre trumpam laikui ir viskas. Ir nuo to nėra net kaip apsaugoti. Visur nebėgsi šaukdamas neduokite mano vaikui žaislų. Dažniausiai ji gauna neplanuotai, netikėtai. Paskutinį gavo prieš kelias dienas lėktuve. Nu negi pulsi prie vaiko stiuardesėms aiškinti jokiu būdu mano dukrai neduokite žaislo.

Lindėti internete neturiu daug laiko. Paskaitau Paragintosios ir Alfijos susirašinėjimą – truputį palengvėja, nors mintys nėra lengvos (ne suvokimo prasme). Jaučiu, kad „mokykla", kurią aš tik tik pradėjau, o Jūs jau turit patirtį sunki, bet ir nuskaidrinanti...
Ačiū, Paragintajai už atsakymą, ačiū, kad rašote...