Globėjai vienykimės

Keistas dalykas yra tikėjimas... Tai kažkokia vidinė būsena. Mano tėvai nebuvo giliai tikintys (greičiau jie laikėsi tradicijų, visada šventėme katalikų šventes). Tai buvo sovietmetis ir taip buvo įprasta. O aš neatmenu nuo kada vaikščiojau nešiodamasi kišenėje Rožančių, kurį man padovanojo močiutė. Ir Pirmos Komunijos manęs nieks neprivedė... Priėjau prieš savo pačios vestuves. Man tai pačiai buvo labai svarbu. Atmenu, kai būsimo vyro mama kalbėjo apie santuokos Sakramentą - viduje raudonavau ir nepasakiau jai, kad nesu priėmusi Pirmosios Komunijos... O tuo pačiu viduje žinojau, kad esu labiau tikinti, nei eilinė davatka ir net pati mane egzaminavusi būsimoji anyta...

Laikinos paramos grupės yra neblogas dalykas iš vienos pusės, o realiai ta ta parama kam tiksliai skiriama, kur tie vaikaipo mėn. savaitės keliaus? Ar čia vietos lauks prieš globos namus? Kaip viskas vyks, ar dvi savaites pabus pas tave, ar kitus o paskui jau gal ir vėl į namus? Kaip tai apibrėžta įstatymiškai? Žodžiu klausimų daug. Čia žinai, kad ta parama visiems žala neišvirstų .

Galvojau nerašysiu šia tema. Bet sirpsta vis stipriau...

Manau, kad tai labai sudėtingas dalykas žmonėms, laikinai priimantiems pažeistus vaikelius... Kažkaip jaučiu, kad laikina globa yra reikalinga... Pastarosiomis dienomis nešioju savyje labai didelį negerumą... Mano sūnaus klasės draugo mama mirė. Vakar su sūnum buvome šermenyse. Kažkokios nelemties paženklintas to vaiko gyvenimas. Prieš porą metų yra uždusę gaisre du maži to paties vaiko broliukai. Dabar mama... Tėvas dirba Anglijoje. laidotuvių metu buvo grįžęs... Bet šalia vaiko jo nemačiau. Vaikas sėdėjo šalia savo klasiokų... Jį apkabinusi buvo, kaip girdėjau, visai jam svetima mergina. Lyg ir bendros virtuvės kaimynė... Šiaip vengiu apie neigiamybes kalbėti ir jomis sirgti, bet šį kartą negaliu... Jau vakar viduje kalė mintis: "padaryk ką nors!!!"... Vakar pakalbėjome su sūnum, kad jis pabandytų pasikviesti tą berniuką pas mus pasisvečiuoti, pabūti (nes gyvena netoliese)... Vakar mokytoja pasakojo, kad vaikas nenorėdavo eiti namo... Ten sirgo mama. Ji kentė didelius skausmus. Vakar kalbėjomės, kad neaišku, su kuo tas vaikelis gyvens... Norėjosi pakelti jį ir išnešti iš tos aplinkos, kurioje, rodės, kad jis yra vienutėlis...

Šiandien sūnus pasakė, kad vaikas važiuos su tėčiu į Angliją...

Manau, kad tai labai tauri veikla - priimti pagalbos reikalingą vaiką. Gal namie nutiko bėda... Bet aš nežinau ar galėčiau to imtis. Manau, kad susirgčiau pati daug stipriau, nei galiu pakelti... Juk laikinas paglobojimas gal būtų ne vienkartinis atvejis. Padėdama galiu pakenkti pati sau...
Manau, kad labai prasminga veikla. Mes turime artimuosius, draugus, pas kuriuos galime bėgti nors gūdžią naktį. Galima įsivaizduoti vaiką, kuris neturi nieko... Būna taip. Šaltos ligoninės ar globos namų sienos tokios baugios ir taip išsigandusiam vaikui...

Emocionaliai čia prirašiau... Nieko negaliu padaryti dėl vaiko, kuris manęs net nepažįsta. Su sūnum jie irgi nebuvo labai artimi. Tiesiog klasiokai... Bet to vaikelio veidas man stovi prieš akis.
Labai prasmingas darbas, Andro. Aš taip manau. Gal kitos mano kitaip.

Na,beveik tiksliai apibudino tikejima "Paragintoji":keistas dalykas tas tikejimas..Net nera kaip apibudinti..
O dabar del laikinos paramos grupes..Jau aplamai globeju buti yra nelengva,nezinau,ar visi gali ryztis toliam zingsniui kaip laikina globa,kuri turetu trukti ne ilgiau kaip 6 men...As geriau pavyzdziais..Randa nakti gatveje maza mergaite ir jei ji sveika,ir jei nera vietu niekur kitur,skambina jums ir klausia,ar galite primti..Jums reiks ja nuraminti,pamyluoti,ismaudyti ir greiciausiai istepti galvyte skysciu nuo uteliu..Sakykim,po savaites mama issiblaivo,lekia i VTAT ,musasi i krutine kokia ji gera mama,cia taip jai atsitiko pirma karta,daugiau nepasikartos.Jei VTAT darbuotojai sugeba greit isiaiskinti(jei imanoma),mergaite grizta i savo biologine seima ir seima stebima..Po kiek laiko jums vel skambina ir klausia ar vel galite priimti kita vaika..O yra globeju, kurie mielu noru su situo sutinka,sako:vezkite,kiek tik galesiu priimti
Taip,tai labai reikalingas toks dalykas ,labai reikalingas,bet labai labai reikia apsipresti ar pajegsite,tai labai sunku..As pasirasiau,bet baugu ar susidorosiu su emocijomis...Pabandysiu.

Smaika, o realiai per kiek laiko apskritai tą vaiką išeina apraminti ir kažkaip bent jau prisijaukinti? Nuraminti tik kad neverktų tai gal ir išeina. O kaip būna su bėgimu, didesni gi būna bando bėgti namo , kas atsako, nu žodžiu tu čia labai gali daug pakonsultuoti.
Prisirišti tai kaip prisirišti, tas išsiskyrimas, jei vaikas iš tavęs iškeliauja į geras sąlygas( įvaikinamas ar surandamas pastovus globėjas), tai čia išgyvenamair tos realiai jokios ir ebūna susibalansuoja, įsijungia kompensaciniai smegenų mechanizmai, žodžiu čia nieko , va tau, Paragintoji, mediciniškai , yra visai kitas momentas kiek yra pažeidžiama tada ir to vaiko sąmonė ir laikinojo globėjo kai reikia neišvengiamai gražinti namo. Šiaip jau, tada tam vaikui formuojasi visai kiti dalykai pasamonėj- viskas kas gali nutikti su žmogum, nutinka tik tada jei gyveni socialinį, socializuotą gyvenimą, ir tik tokioj aplinkoj. O tada jau galim prognozuot sunkius psichinius sutrikimus. Va kaip viskas yra, negražiai. Kiek čia viskas pamatuota, pasverta.
Man tai visada kyla gilus klausimas- kas konsultuoja tokius projektus Lietuvoj, įspūdis kol kas yra vienas- vaikų psichiatrai prie tokių projektų yra netik kad neprileidžiami nė per patrankos šūvį, nei paskui kuruoja. Čia nejuokinga.
Užseniuose,tokios projektus tiesiogiai kuruoja psichologinės tarnnybos.

Ramute, mes su vyru daug metų organizavome jaunimo keliones į Taize, ir juos lydėdavome, tai puiki patirtis
(tik, kadangi priimantys vienuoliai prašo, kad jos iš piligriminių netaptų pramoginėmis, apie Disneylandą ir pan. geriau viešai nepasakoti )

Žinokit, sutinku su visomis, kurios rašėt šia tema. Tikrai ir neprisitaikėliškai. Tiesiog - "ŽINAU, KAD NIEKO NEŽINAU"!!!!!!!!!!!!!!! Ir viskas. Kai dirbau vaikų globos įstaigoj, negalėjau ten tik dirbti... O gyventi irgi taip negalima... Arba reikia neturėti šeimos. Buvo didelis noras vestis namo ir suteikti nors šiek tiek šviesos. Turbūt apie tą šviesą galvodama ir rašau, kad manau, jog tokia trumpa globa yra reikalingas dalykas. Bet, žinot, logiškai tikriausia neišguldysiu savo minčių. O vis tik manau, kad yra vidinis pojūtis kaip elgtis. Aš tų vaikų nesivedžiau suvokdama, kaip bus sunku pasakyti, kad tas atsivedimas laikinai. Atsimeni, Alfija - "kad nepakenkčiau". Manau, kad noras padėti irgi gali būti sava prasme kažkoks egoistinis. Visų pirma turi būti suvokimas, kaip pakenksi, jei vaikas susikurs viziją, o tu ją po to sugriausi...

Dalintis man ne svetima. Globoti galėčiau ir laikinai, nes tai mano gyvenime yra buvę. Man suvokiamas ir išgyventas nesisavinimo jausmas. Juk mano dukra bendravo su savo tėvais... Dabar galvoju, kad dar daugiau turėjau ją skatinti. Tai nežeidžia. Skauda už vaiką, kuris myli savo tėvus kokie jie bebūtų. Jį atjausdama iš meilės jam sakau: tavo tėvai tesiog pasimetę. Jie nėra blogi. Esu įsitikinusi, kad vaikai tapatinasi su tėvais, išgyvena jų dramas, gėdą dėl jų ir nori jiems padėti. Nu atjaučiu aš tuos pijokus, patikėkit, bet vaikai su jais negali gyventi. "Neteisk ir ne būsi teisiamas" - tai vidinė būsena, o ne kokia nors dogma. Pati vesčiau dabar vaiką pas tuos tėvus, gal kada pažvelgtų į savo vaikus ne girtom akim... Nu aš tokia. Kad ir kaip mes norėtume - vaikai nėra mūsų. Man meilės pakanka, nors ja dalinuosi...

Jau tų mano postų ilgumas... Nepykit.
Tiesa, tikrai nesu kažkokia lepšė. Esu ragana, jei skriaudžiamas vaikas. Ir tėvai ant galvos nekakotų lito kaulydami. Ir oi, kaip nekakojo!!!...

Parašysiu paskutinę mintį šia tema. Nes savo laiku nemažai tuo domėjausi.



Deja, didelei daliai ir tikinčių žmonių ir net dvasininkų tai ir yra tik ritualai, padedantys nuraminti sąžinę ir gerai pasijusti. Tada jau nebekeista, kodėl su jais (dvasininkais) nebesusišnekama. Buvimas bendruomenėje yra tam tikras gyvenimo būdas. Kiekvienas ritualas yra pasiryžimo būti toje bendruomenėje ir gyventi tą kitokį gyvenimo būdą sustiprinimas. Be pasiryžimo jis ir lieka paprasčiausiu ritualu.

Mano pačios keletą metų svarstytas klausimas apie dukros krikštą buvo pirmiausia klausimas apie katalikišką gyvenimo būdą, kuris apima kur kas daugiau nei "nevok, nemeluok, gerbk tėvus, nežudyk", t.y. ne tik bendražmogiškas vertybes, (kuriomis remdamasi puikiausiai galiu auginti savo vaiką ir be jokios bendruomenės).

Tu tik rašyk, rašyk

o užtai, kad viskas pas mus yra be deramo paruošimo. Visų pirma ne globėjams"kursus" organizuoti reikia, o bet kokias programas, projektus, eksperimentus turi konsultuoti pirmiausia psichiatrai, paskui jau psichologai nuolat dirbti. Paskui dar turi būti didelis psichologinis įdirbis su vaikais- ne visi vaikai gali būti globojami šeimoje, yra vaikai su tokia sumaitota psichika, su apsigimimais , ligom ir protinėm,, kur jokiu būdu negalima atiduoti globai. Tai taip ir su laikina globa savaitei, dviems ar pusmečiui- tik po testavimo galima jau spręsti galima konkrečiai šitą vaiką laikinai į šeimą, ar visgi jis
( jei jau apimtas iš šeimos) turi būti patalpintas į globos įstaigą nežalojant nieko.Bet pas mus gi gamina gamina visokius specialistus- kai jų reikia, geriausiu atveju - socialinis darbuotojas yra ir viskas. Nė vienuose globos namuose psichologų nėra- nors jie ten būtini,VTAT tarnyboje nė vieno specialisto bent jau artimo socialiniam darbuotojui irt.t. Va iš čia yra visos ir bėdos.

Tuoj, aš tavęs pasiilgau šioje temoje. Nuoširdžiai
O tos piligriminės vaikų kelionės man nauja... Būtų įdomu daugiau sužinoti. Aš esu dirbusi katalikiškoje organizacijoje, besirūpinančioje apleistais vaikais... Ech, kaip negera kai kada ten būdavo... Iš gerų idėjų dažnai padaromas didelis burbulas ir nemaži pinigai... Vaikų užsieniečiai juk gaili... Bet jau nusėdo viskas, pasimiršo įtampos, viską palikau su meile... Vaikai suaugo. Daugelis gyvena normaliai. O apie tokias keliones neteko girdėti...

Nesigilinu per daug. Daug kam nepritariu. Bet ir nesmerkiu. Krikščioniškos šventės manau turi savo prasmę ir nereikia jų tapatinti su gamtos pabudimu, šventės laukimu, tai pasakyčiau švęsk tą gamtos pabudimą kitą dieną o ne per šV. Velykas, tau juk jokio skirtumo. Niekada nesuprasiu tų žmonių kurie sėdasi prie kūčių stalo, švenčia Kalėdas net nežinodami tikrosios jų reikšmės. Svarbu kad stalas lužtų nuo mišrainių ir kad dovanos kuo brangesnės būtų, o kūdikėlį Jezų pasveikinat nors mintyse su gimtadieniu. Aš neesu ta kuri kiekvieną sekmadienį bažnyčioje sėdi, net nesakau kad esu uoli krikščionė, bet man visur turi būti kažkokia harmonija.
Pavyzdžiui aš nemėgstu vardadienių , man jie dzin, o kiti oi kaip švenčia, dovanas perka, o aš nei pati noriu gauti, nei kitam dovanoju. Taigi nedarau to kuo netikiu, kas man neturi jokios reikšmės.
Ai bet gal baigiam apie tai.

Mano problemos stovi vietoje.




Aš pati taip negalėčiau todėl, kad dirbu. Juk atveža bet kada, o aš darbe. Tačiau noriu pasakyti, kad visa širdimi palaikyčiau tokius globėjus, nes būtent per tokią sistemą aš ir turiu savo mažiukę. Ją rado, ir iš karto atidavė laikinai globėjai dviems men. tuo metu viską sprendė, ieškojo nuolatinės globėjos, ir taip atsiradau aš. Jie tik paskutiniu atveju atiduoda į vaikų namus, ir manau, kad tai labai gera sistema. Nes jei mano mažiukę būtų nuvežę į vaikų namus tai ji ten būtų ir pradingusi, kol būtų tvarkoma dok. kol viskas būtų sprendęsi, tai ir keli metai būtų praėję. O kol vaikas laikinai gyvena visi tada judina uodegas, kad globėjus surasti, ir taip išvengiama vaikų namų.