Be to , kadangi tema apie išpažintį, o dabar Gavėnia tai ir manau, kad labai tinkamas mętas, susikaupti, visas "žiemos šiukšles" surūšiuoti ir išpažintimi iššluoti, kad Velykų sulauktume tikrai pasiruošę atgimti dvasia, kaip gamta atgimsta naujam gyvenimui, naujam gyvybės ciklui. Pulsuoti tuo pačiu ritmu, apsivalymo, augimo, apmirimo, ramybės, atsinaujinimo, kaip ir žemė, gamta, medžiai aplink manau labai prasminga.
Kiek teko skaitineti pasisakymus, akcentuojama vienas prie vieno ispazinties aspektas. Sakoma, jog zmogui nebereikia viesai ispazinti.Viesai turiu galvoje per kuniga. Na zinoma.Kai prisidirbam tokiu dalyku, kai net paciam geda apie tai pagalvoti, nera tokios jegos kuri privertsu mus tai pasakyti kazkam, todel suvedama visa kalte i kunigu netobuluma ir t.t. ir blablabla...Esme ispanzities ne atlaiduose, esme samoningume, tik visiskas samoningumas gali garantuoti nuodemes isnykima, o tuo paciu ir atlaidus.Atgaila tera kauke ir ji reikalinga tada, kada zmogus nesuvokia is esmes ka ne taip daro, todel ir nesugeba keisti to, ko nesuvokia.Tad ir uziveria ratas, kur ,kunigas patampa atpirkimo oziu
QUOTE(LinguLingu @ 2008 03 01, 19:07)
Prasidėjo viskas nuo išpažinties Gavėnios metu, o štai nukrįpo į Gavėnios laikotarpyje apmąstomos kančios reikšmės
Nors galima privesti ir taip, kad kai kam išpažintis - kančia
Labai gerai pazystamas isgyvenimas...deja:)
Kancia sukelia aktyvuotas baimes jausmas, o bijoti tikrai yra ko - nes su savais seseliais baugu gyventi, juolab, jog nesugebedami ju pazinti, imam kaltu ieskoti, prisidengdami atpirkimu...Jezus atliko tai ka ir buvo pasizadejes atlikti, o va mes muilo burbulus puciam ir verkslenam...kaltu ieskodami, bet jau karojuosiu, matyt susireiksminti norisi
QUOTE(LinguLingu @ 2008 03 01, 17:18)
Labai gerai pazystamas isgyvenimas...deja:)
Kancia sukelia aktyvuotas baimes jausmas, o bijoti tikrai yra ko - nes su savais seseliais baugu gyventi, juolab, jog nesugebedami ju pazinti, imam kaltu ieskoti, prisidengdami atpirkimu...Jezus atliko tai ka ir buvo pasizadejes atlikti, o va mes muilo burbulus puciam ir verkslenam...kaltu ieskodami, bet jau karojuosiu, matyt susireiksminti norisi
sutinku...
Norėjau paklausti tų, kurios vienokia ar kitokia forma atlieka išpažintį - kaip tikrinate savo sąžinę, ar naudojatės sąžinės sąskaitom iš maldynų, ar klausotės vien širdies balso? Ar randate laiko (matote reikalą) kasdieniniam sąžinės patikrinimui?
QUOTE(Una Li @ 2008 03 02, 18:47)
Kristus mus atpirko...
Kristus mus atpirko nuo kancios?
Na o teigti kad kancios galima isvengti tai siek tiek izulokai, bent man atrodo
QUOTE(Wallas @ 2008 03 02, 21:45)
Kristus mus atpirko nuo kancios?
Na o teigti kad kancios galima isvengti tai siek tiek izulokai, bent man atrodo
Na o teigti kad kancios galima isvengti tai siek tiek izulokai, bent man atrodo
Ir kuo pagrystas toks teiginys?Turiu galvoje izuluma. IR dar - tema apie ispazinti, tad butu gerai trumpas ir glaustas atsakas
QUOTE(LinguLingu @ 2008 03 02, 21:22)
Ir kuo pagrystas toks teiginys?Turiu galvoje izuluma. IR dar - tema apie ispazinti, tad butu gerai trumpas...
Taip tema apie ispazinti ir atrakymas butent todel nebutinai glaustastas ir trumpas. O kuo pagristas jusu teiginys, kad atsakymas turi buti trumpas?
Atsakau: Kas nera patyres kancios, tegu pirmas meta i mane akmeni. O jei ne taip vaizdziai, nesu girdejas atvirkstinio pagrindimo, o mano akis mato, kad ir kos be tobulas zmogus butu, bet be kancios neisivercia.
QUOTE(Staiga @ 2008 03 01, 09:10)
Kodėl , Kristui "atpirkus' ir "atkentėjus" jums reikia tą kančią toliau votuluoti? Gal atpirko tam, kad kentėtumėt vistiek, visą gyvenimą? Ar periodiškai? Etapais?
graudu, kad Kristaus atėjimas taip niekinamas, nes nesuprastas.
graudu, kad Kristaus atėjimas taip niekinamas, nes nesuprastas.
Dėl išpažinties būdų - tai tikrai ne vienintelis būdas, katalikų Bažnyčioje mažos nuodėmės atleidžiamos per apšlakstymą, kalbant Mišiose maldą "Prisipažįstu", atliekant atgailos aktą. Nežinau, kaip atgaila vyksta kitose krikščioniškose konfesijose. Man išpažintis labai tinka. Yra buvę periodų gyvenime, kai ilgesnį laiką neatlieki išpažinties - lyg nepakankamai pasiruošęs, nepasitaiko patogios progos. Ir visada po tokio laikotarpio pastebėdavau didelį apsnūdimą dvasiniame gyvenime. Išpažintis, net nepriklausomai nuo nuodėmklausio asmenybės, visada atgaivina, duoda impulsą, padeda susivokti, kodėl nesusitvarkai su kokia nors problema. Manau, nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad jaučiu ir antgamtinį malonės veikimą, kai esu siekyje gyventi be nuodėmės. Manau šis būdas (nors praktikuojamas, berods, nuo VII amžiaus) yra giliai psichologizuotas, atitinkantis
žmogišką prigimtį, tikrai padedantis būti su Dievu. Beje, nekatalikams gal tai ir ne argumentas, bet kiek teko skaityti apie egzortus, tai apsėstasis dažnai vardina neišpažintas nuodėmes ir niekuomet nežino išpažintų ...
QUOTE(Wallas @ 2008 03 02, 20:45)
Kristus mus atpirko nuo kancios?
Na o teigti kad kancios galima isvengti tai siek tiek izulokai, bent man atrodo
Na o teigti kad kancios galima isvengti tai siek tiek izulokai, bent man atrodo
Labai įdomu sužinoti kur gavote tokią informaciją? Jei išgirdote tą bažnyčoje tai drąsiai galiu teigti kad tai netiesa
Jei visgi išmąstėte pats,tai siūlau pasidomėti plačiau 
Kristus mirė už mūsų NUODĖMES kad Juom patikėję mes būtumėm išgelbėti. Jo kančia tai pavyzdys mums - kaip išgyventi mūsų kančias mūsų asmeniniame gyvenime. Nėra Biblijoj neivienos vietos kur būtų parašyta, kad Jėzus mirė už mūsų kančias Kančias ir nelaimes ir net neteisybę galima išgyventi su Dievu, kreipiantis į Jį sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis (ir ne tik).Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2008 03 02, 22:52)
Dėl išpažinties būdų - tai tikrai ne vienintelis būdas, katalikų Bažnyčioje mažos nuodėmės atleidžiamos per apšlakstymą, kalbant Mišiose maldą "Prisipažįstu", atliekant atgailos aktą. Nežinau, kaip atgaila vyksta kitose krikščioniškose konfesijose. Man išpažintis labai tinka. Yra buvę periodų gyvenime, kai ilgesnį laiką neatlieki išpažinties - lyg nepakankamai pasiruošęs, nepasitaiko patogios progos. Ir visada po tokio laikotarpio pastebėdavau didelį apsnūdimą dvasiniame gyvenime. Išpažintis, net nepriklausomai nuo nuodėmklausio asmenybės, visada atgaivina, duoda impulsą, padeda susivokti, kodėl nesusitvarkai su kokia nors problema. Manau, nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad jaučiu ir antgamtinį malonės veikimą, kai esu siekyje gyventi be nuodėmės. Manau šis būdas (nors praktikuojamas, berods, nuo VII amžiaus) yra giliai psichologizuotas, atitinkantis
žmogišką prigimtį, tikrai padedantis būti su Dievu. Beje, nekatalikams gal tai ir ne argumentas, bet kiek teko skaityti apie egzortus, tai apsėstasis dažnai vardina neišpažintas nuodėmes ir niekuomet nežino išpažintų ...
žmogišką prigimtį, tikrai padedantis būti su Dievu. Beje, nekatalikams gal tai ir ne argumentas, bet kiek teko skaityti apie egzortus, tai apsėstasis dažnai vardina neišpažintas nuodėmes ir niekuomet nežino išpažintų ...
Nenorėčiau veltis į diskusijas ir į ginčus, tačiau visgi Biblijoje nėra vietos kur parašyta kad kažkas kitas gali mums atleisti nuodėmes (ar tai būtų pats žemiškasis kunigas ar apšlakstymas vandeniu)
Jėzus yra vienintelis tarpininkas tarp mūsų ir Dievo, o Šventoji dvasia yra mūsų pagalbininkas kuris ir paliudija mūsų atgailą, beje taip pat primena nuodėmes už kurias mes dar neatsiprašėme Dievo. Ir be to...juk mums tikintiesiems nuodėmės JAU atleistos...reikalinga tik atgaila ir pripažinimas, kad va - tai buvo nuodėmė. Ir beabejo stengtis daugiau jos nepadaryti
