QUOTE(siaulietuke @ 2008 07 11, 07:36)
Vat būtent jis niekad nieko jai blogo nėra padaręs, ji nežino nei vienos blogos jo sąvybės, jis nei geria, nei rūko, nei vartoja, nei yra sėdėjęs... Kas juokingiausia, kad kai vyras būna šalia, ji jam padlaižiauja, prie tėvo irgi būna gerutė, o vat kai tik mes liekam dviese akis į akį jį pradeda ant jo visaip važiuot, sako galėjai normalų susirast, pažiūrėk kaip jis atrodo. Manęs pastoviai klausinėja ar aš nesvarstau kito ieškotis ir pan. Pvz mano tėvai dabar atostogauja, aš nedirbu šiuo metu, o vyras dirba, tai man mama skambina ir kalbina važiuot kartu su jais, o vyrą palikt, aš tiesiog žinau, kad jei važiuočiau, ji jaustųsi tarsi nugalėjusi ir būtų apsipatenkinus, kad aš išvažiavau kažkur be jo, na ji specialiai mane skaudina. Aš jai aiškinu, kad kai vyras atostogaus, mes kartu kur nors važiuosim, bet ji to nesupranta, man kartais atrodo, kad ji galvoja, jog aš ne ištekėjau, o priglaudžiau kažkokį bomžą, kuris niekaip nuio manęs neatstoja, na kažkas panašaus... Po vestuvių 10 menesių aš su mama dirbau vienoj darbovietėj, tai ji kai tik susinervindavo dėl ko nors iškarto pradėdavo važiuot ant mano vyro, jis jai visur neįtinka, ji net prie bendradarbių (svetimų žmonių, kurie nepažįsta mano vyro) jį visaip juodindavo, visokiu stuobriu vadindavo. Net klausinėjo manęs tokių absurdų, kelios dienos prieš vestuves manęs paklausė, sako jeigu aš į savo gimtadienį pakviesiu tik tave ką tu darysi? Sakau, jei kviesi mane be vyro, tada neisiu, o ji man tai ką tau tas (ji jį vadina "tuo") svarbesnis už mane? Tai aš jai leidau suprast, kad jeigu reiks rinktis jis ar ji, visada rinksiuos vyrą, nes tuo metu mane jau tiek buvo užknisusi...
Prieš vestuves, na mes prieš pusmetį iki vestuvių nunešėm pareiškimus. Tada pradėjom tvarkytis savo būstą (beje butas jo, kad nepagalvotumėt, kad mama pyksta, jog jis koks dikaduonis), aš savo santaupas visas sukišau į tą butą, džiaugėmės abu kaip maži vaikai, kad pagaliau įsikūrėm, kad turim savo kampelį ir jį įrenginėjom patys vieni du, viską nuo iki remontavom patys, aišku jis daugiau fizinės jėgos įdėjo (čia irgi rašau tam, kad negalvotumėt, kad jis tinginys), aš jam tik padėdavau kur išgalėjau. Tai žodžiu, kai kuriuos baldus pirkau pilnai iš savo kišenės, tai mama man sakė tu tik žiūrėk rašykis ant savo vardo, kad kai skirsitės tau atitektų, o aš žiūrėdavau į ją ir galvodavau "Dėl Dievo meilės aš dar ištekėt nespėjau, o tu jau man po skyrybų atiteksiantį turtą skaičiuoji." Bet ji po šiai dienai viliasi, kad aš dar su savuoju skirsiuosi, nesuprantu kodėl.
Jo Saulute tikrai skaudu, kad tokia mama.
Blogiausia kaip suprantu, ji prie tavo vyro yra gerute, va tas ir keisciausia, kodel taip?Gal jau toks mamos tipas, na net nezinau.O gal kaip ir sakei, gal jai sunku su tavimi isskirsti ir tave paleisti.O kaip pranesei apie vestuves?
Na maniskis, tai ruko, jo neneigsiu, turejo problemu su gerimu, bet yra didelis noras ir pastangos to iprocio atsikratyti, tad dabar viskas
na nezinau, maniskis kaip tavo nera idealas, taip bent jau mano tevu atzvilgiu, bet mes sutariame gerai. Beje irgi neneigsiu, gal nepatinka, kad jis ir issiskyres, bet iki to laiko mes draugvome sesis metus, niekas jo to neverte daryti, tiesiog viskas vyko savaime, abu tik pasvajodavome, kad galetum kartu gyventi.Jis buvo seimos zmogus, todel jam ta zengti zingsni buvo per sunku.Taciau atejo ta diena ka mes kartu......







