Draugas, nepatinkantis tėvams ir/ar giminėms

apie mano draugą buvo pasakyta -- su juo bus susidorota.
aišku, tai buvo tik žodžiai, bet mama svaidosi prakeiksmais jo adresu. situacija eigoje...

Išskirčiau porą esminių situacijos problemų:

- Mūsų šeimos yra gana skirtingos. Mano tėvai rūpestingi, linkę aktyviai dalyvauti mano reikaluose ir padėti spręsti problemas, globojantys morališkai ir finansiškai. Išrinktojo tėvai yra labiau liberalūs - jie mano, kad suaugęs vaikas pats gali daryti pasirinkimus ir priimti sprendimus, save materialiai išlaikyti. Jei vieni tėvai įsivaizduoja, kaip kartu su kita šeima suvienys pastangas, kad padėtų vaikams įsikurti ("Laikai sudėtingi, vaikai dar neuždirba pakankamai - tėvų pareiga jiems padėti"), o kiti mano, jog bus gerai taip, kaip jaunimas įsikurs pats, o padėti reikia, iškilus konkrečiai problemai ("Vaikai suaugę, darbus turi, todėl patys gali nuspręsti, kaip ir iš ko gyventi"), atsiranda atotrūkis tarp įsivaizdavimo ir realybės. Tai jau nesutarimo ar net priešiškumo pradžia.

- Mano tėvai yra labai reiklūs mano būsimajam vyrui. Kai kurie reikalavimai teisingi ir pagrįsti (tam tikroms asmeninėms savybėms, gebėjimui išlaikyti šeimą ir t.t.), kiti reikalavimai - šiek tiek nerealūs (kad vaikinas įtikintų savo tėvus pakeisti požiūrį į kai kuriuos dalykus arba pats idealiai atitiktų jų sukurtą "tinkamo žento" viziją).

Sveikos merginos ir paneles ir Liepute,
Skaitau tavo istorija ir suprantu, kad ji analogiska kaip ir mano.Simtai kartu is savo tevu esu girdejusi pasakymus:"jis tau netinka, gal ateisi i prota, veliau pasigailesi ir nagus grauziesi ir t.t."Ir tas kartojasi per ta pati vis, todel santykiai su tevais nera silti ir grazus, nes tokie ju pasakymai mane paprasciausiai nervina. Ilgai kovojme kol kartu apsigyvenome kartu su savo draugu. Del to buvau ir musama ir dauzoma tevu. To niekada nepamirsiu, bet jie vis man kartodavo, kad tai mano labui. Su tuo kategoriskai nesutinku. Tai-mano pasirinkimas, ir as tuo patenkinta jau devintus metus. Esame nesusituoke, taciau apie vaikeli galvojame visalaik. Pakolkas dar uzsiimame buto remontu, tad tai atidedame dar vis.Bet bijau pagalvoti, jei pasakyciau tevams, kad laukiuosi, kokia butu ju reakcija. Na manau numanau, tik nenoriu sau to pripazinti.Taciau mano draugas nepriesiskas pries mano mociute, vis sako, kad ji saunuole, pas mus ateina, aplanko. Su tevais yra blogiau, todel tikrai nemanau, kad jie kada nors ji priims. Manau su tuo reikia susitaikyti. O blogiausia tokioje situacijos yra tai, kad ne duok Dieve, jei kazkas atsitikut su draugu, tevai prikaisiotu, :"va matai as tau sakiau".Del to negaliu pas juo lankytis, nes kai tik nueinu, tai tas pats per ta pati.Iseinu susinervinsui ir tiek.Todel Liepa kategorisko atsakymo i sios problemos sprendima manau nera....Gyventi tau su tuo zmogumi, o ne tevams. Zinoma skaudu, kai jo nepriima, nera tada bendru svenciu, susiejimu, bet tai juk ne svarbiausia. Svarbiausia, kad jaustumeisi laminga, nors is dalies ta laime aptemdo tai, kad tavo tevai yra priesiski ir jie tau nervus gadina....

Mano tevai is pat pradziu taip pat buvo nusiteike priesiskai. Bandziau kalbetis ir geruoju ir bloguoju, bet rezultatu nebuvo jokiu. Pora metu susitikinejom slapta. Buvo ziauriai sunku ir skaudu. Taciau kai jis man pasipirso, pribrendo reikalas issiaiskinti sia situacija is esmes. Buvo ilgi pokalbiai su tevais, kalbejau ir as ir jis..Ilgai kovojom, irodinejom, kad norim buti kartu ir mums taip geriau. Galiausiai, po vieno ilgo mano monologo su asarom, maldavimais ir prasymais suprasti, tevai matyt patikejo, jog busiu laiminga tik vienu atveju..o jie man visada linkejo tik geriausio..nors kartais ir netinkamais metodais..Praejo dar keli metai kol santykiai normalizavosi ir tevai prieme MB kaip seimos nari..Buvo visko..Taciau esu labai laiminga, kad nepasidaviau ir kovojau uz savo laime iki galo..Esu tikra, kad tevai atsileido butent todel, kad pamate, jog musu meile stipri ir esu laiminga su savo vyru..
Vestuviu diena mama net nusistebejo, kad dar niekada nebuvo macius manes taip besisypsancios..
Todel noriu palinketi sekmes visoms, kovojancioms ir tikincioms savo meile..

Na Savana pas tave turbut kitas atvejis ir atlaidesni tevai.
As jau praradau vilti, kad kada nors jie su tuo susitaikys.
Jie irgi mato, kad as laminga, deja, jie su tuo niekaip susitaikyti negali, ir manau vien del jo praeities.Bet juk vien gyventi zmogaus praeitimi negalima....Tada labai dziaugisuosi savanele del taves....

O mano vyro praeityje nieko blogo nebuvo. Jis tėvam stiesiog nepatinka ir viskas. Atrodo jie jau apsipranta, lyg ir viskas gerai, bet mamai užplaukia bloga nuotaika ir ji vėl apie tą patį pradeda.

O kaip tu manai kodel tavo pasirinkimas jai nepatinka, del kokiu priezasciu?

Jai jis atrodo netinkamas, kaimietis ir dar visoks kitoks. Jai ir jo išvaizda netinka ir niekas netinka. Nors jis geras mylintis vyras, baiges mokslus (turi du aukštuosius), turi labai gerą darbą, rimtai į viską žiūri, supranta mane, mano požiūrį į gyvenimą, yra buvę keletas įvykių tarp mūsų, kai aš supratau, kad jei jis būtų mano vietoje, aš jam nebūčiau tokia pakanti, koks jis sugeba būti man.
Aš labai daug mąsčiau apie tai ir manau, kad gal ji pavydi mano vyrui, kad gal ji jaučiasi konkuruojanti su juo dėl mano dėmesio, nes kitaip to paaiškinti negaliu. Manau ji jaučiasi manęs (kaip daikto) savininkė ir nenori su niekuo dalintis.

Suprantu saulietuke, kad pas jus su vyru labai silti santykiai.
Tikrai tada nesuprnatu tavo mamos elgesio.
Manau svarbiausia, kad Jus kartu su vyru sutariate....net idomu kodel jis tavo mamai nepatinka, juk ji apibudinai tik vien geru zodziu.

Vat būtent jis niekad nieko jai blogo nėra padaręs, ji nežino nei vienos blogos jo sąvybės, jis nei geria, nei rūko, nei vartoja, nei yra sėdėjęs... Kas juokingiausia, kad kai vyras būna šalia, ji jam padlaižiauja, prie tėvo irgi būna gerutė, o vat kai tik mes liekam dviese akis į akį jį pradeda ant jo visaip važiuot, sako galėjai normalų susirast, pažiūrėk kaip jis atrodo. Manęs pastoviai klausinėja ar aš nesvarstau kito ieškotis ir pan. Pvz mano tėvai dabar atostogauja, aš nedirbu šiuo metu, o vyras dirba, tai man mama skambina ir kalbina važiuot kartu su jais, o vyrą palikt, aš tiesiog žinau, kad jei važiuočiau, ji jaustųsi tarsi nugalėjusi ir būtų apsipatenkinus, kad aš išvažiavau kažkur be jo, na ji specialiai mane skaudina. Aš jai aiškinu, kad kai vyras atostogaus, mes kartu kur nors važiuosim, bet ji to nesupranta, man kartais atrodo, kad ji galvoja, jog aš ne ištekėjau, o priglaudžiau kažkokį bomžą, kuris niekaip nuio manęs neatstoja, na kažkas panašaus... Po vestuvių 10 menesių aš su mama dirbau vienoj darbovietėj, tai ji kai tik susinervindavo dėl ko nors iškarto pradėdavo važiuot ant mano vyro, jis jai visur neįtinka, ji net prie bendradarbių (svetimų žmonių, kurie nepažįsta mano vyro) jį visaip juodindavo, visokiu stuobriu vadindavo. Net klausinėjo manęs tokių absurdų, kelios dienos prieš vestuves manęs paklausė, sako jeigu aš į savo gimtadienį pakviesiu tik tave ką tu darysi? Sakau, jei kviesi mane be vyro, tada neisiu, o ji man tai ką tau tas (ji jį vadina "tuo") svarbesnis už mane? Tai aš jai leidau suprast, kad jeigu reiks rinktis jis ar ji, visada rinksiuos vyrą, nes tuo metu mane jau tiek buvo užknisusi... Prieš vestuves, na mes prieš pusmetį iki vestuvių nunešėm pareiškimus. Tada pradėjom tvarkytis savo būstą (beje butas jo, kad nepagalvotumėt, kad mama pyksta, jog jis koks dikaduonis), aš savo santaupas visas sukišau į tą butą, džiaugėmės abu kaip maži vaikai, kad pagaliau įsikūrėm, kad turim savo kampelį ir jį įrenginėjom patys vieni du, viską nuo iki remontavom patys, aišku jis daugiau fizinės jėgos įdėjo (čia irgi rašau tam, kad negalvotumėt, kad jis tinginys), aš jam tik padėdavau kur išgalėjau. Tai žodžiu, kai kuriuos baldus pirkau pilnai iš savo kišenės, tai mama man sakė tu tik žiūrėk rašykis ant savo vardo, kad kai skirsitės tau atitektų, o aš žiūrėdavau į ją ir galvodavau "Dėl Dievo meilės aš dar ištekėt nespėjau, o tu jau man po skyrybų atiteksiantį turtą skaičiuoji." Bet ji po šiai dienai viliasi, kad aš dar su savuoju skirsiuosi, nesuprantu kodėl.

Aš į tėvų nuomonę nekreipiau dėmesio ir esu laiminga su savo vyru jau 10 metų.
Aš esu baigusi aukštąjį, o maniškis [5 metais vyresnis už mane] buvo baigęs tik profkę. Mano tėvams labai reikėjo, kad būtų su aukštuoju [nors abu jie be jo], dabar mano vyras baigė neakivaizdžiai aukštąjį, bet vėlaiu parašysiu, kodėl ir vėl tai netiko mano tėvams[ypač mamai] maniškis išsiskyręs, bet vaikų neturėjo - vėl nelabai gerai, Maniškis ne verslininkas, dirbo valdišką darbą ir nuomojosi būstą [dabar mes jau 7 metai kaip jį turime Vilniuje] - vėl negerai Mano vyras viską sako į akis - vėl negerai
Mano vyras visada padeda mano tėvams [ne pinigais, bet darbu] - o geriau būtų pinigais
Tačiau mano vyras mane labai myli ir aš jį labai myliu - mes kol kas laimingi.
Turiu seserį, kuri yra jaunesnė, bet labiau tėvų mylima. Ir žiūrėkit, kokį vyrą turi ji - išsiskyrusį su 2 vaikais, baigusį profkę [dėl jo mano mamai aukštasis jau visai nesvarbu ], nelabai gražiai elgiasi su seserimi, bet.......... užtat juos paremia pinigėliais, nes yra verslininkas .
Viskas pas juos yra, išskyrus meilę...............
Bet visgi mano tėvams daug svarbesnis ir mylimesnis sesers vyras ir visa jo šeima [jo vaikais, manau, rūpinasi labiau negu mano vaiku], aišku anūkėlė - pati svarbiausia gyvenime, o mano sūnus........na, myli, bet...........
Tai va, gal žento patikimas ar ne priklauso ir nuo to, kaip mylimas nuosavas vaikas.
Aišku, aš nekalbu apie tuos būsimus ar eamus žentus, kurie nesirūpina šeima ar dar kažkokie

Žinai... Gal yra tiesos. Nes pas mane brolis visais laikais buvo lepūnėlis, jei aš prastesnį pažymį gaudavau, tai buvau blogietė, o jei brolis, tai jis berniukas, jam sunkiau sekasi ir t.t. Čia nesenai brolis baigė 10 klasę ir gavo iš matematikos ir lietuvių egzų po 7, tai mama kad patenkinta, tipo gerai mokos, sakau "mama, aš 10kl iš lietuvių turėjau 8 , o iš matematikos 10, tai ta nutilo, kažką numykė... Žodžiu mažiukas broliukas, lepūniukas, jam viskas galima... O man...

Tiesa dar atsiminiau, pamenu prašiau teises išsilaikyt, tai net į kalbas nesileido, o broliui 17 suėjo, sako reiks gal kitais metais mašina tau nupirkt. Tipo apie teises kalba net nebeina iškart apie mašiną, o man net teisių gailėjo...