Ar sveikas galėtų vesti neįgalią?

Cheetah ir Igniux - šaunuolės. Linkiu ir toliau d-iaugtis gyvenimu ir rodyti pavyzdį kitiems

Šaunuolė. Aš taip pat neleidau ligai (reumatologinei) savęs nulinčiuoti ir taipogi tęsiu mokslus magistrantūroje. Stengiuosi kabintis į gyvenimą visais nagais ir ragais. Šeima man vienas iš didžiųjų gyvenimo pamatų, kuris dar stipriau priverčia kabintis į gyvenimą ir gyventi jį, kiek tik tai yra įmanoma, pilnavertiškiau

Pabaigai linkiu, kad visi būtumėte laimingi, džiaugtumėtės tuo, ką turite ir nesigręžiotumėte į praeitį, į tai, ko netekote. Džiaukitės šia diena ir šypsokitės - tai erzina tokius žmones kaip atgimusi vasara tokie negali pakęsti, kad gali būti laimingesnių už ją žmonių Taip kad nepasiduokite spaudimui ir nesigėdykite negalios, ji ne kliūtis niekur, tik reikia pasitikėti savimi ir įvertinti savo jėgas ir galiimybes, o nepasisekus nenuleisti rankų, o suprasti, kad tai ne mūsų jėgoms buvo, nes tai būtų buvę ir sveikąjam ganėtinai sunku Pati studijuoju universitete ir nenusirašinėdama nemoku už mokslą. Tuom aš didžiuojuosi. Taip, tai menkniekis, bet tai tik įrodo, kad mes nesam prastesni už sveikuosius

Labai tau aciu uz grazius zodzius, visai neatsibodai. As irgi studijuoju, nenusirasinedama ir nemokamai. Nors vos vos speju pasivyti kitus
O del to ar zmones pyksta... Ne visi aisku, bet tarp bendramoksliu is tiesu yra labai netolerantisku.Jie tikrai supyksta, matyti is ju susiraukusiu antakiu, sugniauztu kumsciu, karta net mete i mane uzrasus nes is 3 karto nesupratau kas sakoma.Be to kita kursioke papasakojo, kad mane daznai apkalba. Po to, kai tave izeidzia labai sunku su kazkuo bendraut, nes atrodo, kad visiems esi nasta.
Cheetah,Huiza, Igniux sekmes jums kuo didziausios

Igniux šaunuolė, kad ir tu prisidėjai su savo pasisakymu, kuris man labai patiko, ir kuriam aš pritariu visu 100%

Kas dėl mokslų - na ką aš žinau, jei ko nenugirstu diktuojant ar kai konspektuojantis iš pasakojimų, tai visada padėdavo grupiokai, duodavo sąsiuvinį namo parsinešt, nusirašydavau apie ką buvo kalbama ir viskas, kažkaip tame problemų nemačiau Aš taip pat turiu viziją baigti magistrantūros mokslus, tik va čia - nelabai jaučiu pasitikėjimą, bet manau su laiku apsiprasiu su mintimi, kad yra galimybė mokintis magistrantūroje O taip, iš tiesų - mūsų neprigirdinčiųjų negalia nėra tokia jau baisi, yra ir baisiau, kaip žmonės negali vaikščioti, ar tarkim cerebriniu paralyžiumi visą gyvenimą sergantys, galų gale yra kita baisybė - įvairių organų vėžiai.. Juk yra ir blogiau, tiesa? Iš tikrųju, jei pamilsti žmogų, tai tikrai pamilsti jo vidų, o ne išorę... aš taip pat tikiu, kad būtent susitinka dvi viena kitos ieškančios sielos, ir negalios nebūna tam kliūtis Kiek aš darbe matau visokių žmonių, su negaliom, ir besikabinančių į gyvenimą. Kai juos matau, pačiai mano bėda tikrai rodos yra menkut menkutėlė Rosa86. nenukabink nosies, galvą aukščiau ir eik gyvenimu, pasitikėjimas savimi yra labai svarbus... O žmonės kurie juokiasi, tyčiojasi, apkalba - tegul, nereik į juos kreipt dėmesio, matyt jie ir gyvena kvėpuodami apkalbomis, patyčiomis iš kitų, tai tokie žmonės, tokia natūra ir nieko nepakeisi tiesiog reikia išmokti tokių "nematyti" ir negirdėti

Ačiū už palinkėjimus man tik smagu, kad galiu kažkam įkrėsti drąsos savo pavyzdį parodyti kitiems tokio pat likimo žmonėms... Kaip bebūtų gaila, prikurtimų tik daugėja, bent jau aš žinau ne mažai mažiukų prikurtusių - niekas nuo to neapsaugotas, kaip ir nuo bet kokios kitokios nelaimės, bėdos.. O mes gyvenkime, džiaukimės gyvenimu, nosis aukštyn ir pirmyn gyvenimo keliu, kuris ir taip visiems nėra lengvas, bet atminkit - sunkumai tik grūdina

Deje,mane vyras paliko,susirado kitą.Išsiskyrėm kai vaikui sukako metukai.Sergu cukralige jau daug metų.Kai tik susipažinom pasakiau apie savo ligą,nieko neslėpiau,jis žinojo ką veda.Buvau naivi,tikėjau kad gyvensim kartu,mylės mane...turbūt ne tas žmogus buvo.Po skyrybų sušlubavo sveikata,bet nepasidaviau,baigiau papildomus mokslus,ištvėriau inksto transplantaciją,dirbu visu etatu,pati viena auginu sūnų.Norėčiau sutikti žmogų su kuriuo būčiau laiminga ir reikalinga,kurios nesigailėtų ir nevadintu vargšele,nes tai taip žemina.O patikėkit manim,kiek bandžiau susipažinti su vyrais,dažniausiai po pasakymo visos tiesos, buna "pasiplovimas"..

Labai gaila, bet būna ir taip tai matyt ne tau skirtas žmogus buvo tavo buvęs vyras.. manau išlaukt tereikia - atsiras ir kitas.. Nu siaubas tada kas ten per vyrai, jei myli tik išorę ir tik sveikas Čia vėl drąsiai tokius galiu vadinti dvasios ubagais ir tiek Bet gi ir sveikas moteris vyrai palieka dėl jaunesnės ar apskritai dėl kitos , pasipainiojusios jo kelyje ir apsukusios vyrukui galvą... Mano viena pažįstama jau daug metų serga cukr. diabetu, ištekėjo laimingai, turi sūnų, kuris gimė su šiokiais tokiais vidaus organų apsigimimais, bet užaugo vaikinukas nesiskiriantis nuo kitų ir vyras jos nepaliko, kad ir sūnelį pagimdė nesveiką, ir šeima jų atrodo labai graži... Nežinau net ką pasakyti, nuo likimo nepabėgsi... matyt kai kurioms lemta sutikti vyrus tik tiek kad atbūtų su jumis trumpą laiką... Tiesiog nereikia nusiminti po tokių sukrėtimų kad ir kaip bebūtų sunku, nereikia dairytis atgal, o žvelgti į priekį ir tikėtis geriausio

Tokiu pavyzdziu ir as prisiziurejus. Vyrai myli iki tol, kol nera problemu. Is pradziu rodos meile begaline, o paskui meta savo zmonas, lyg nereikalingus daiktus. O tai taip skaudina. Bet kokia negalia vienaip ar kitaip yra kliutis meilei. Labai retas atvejis, jei santuoka islieka ilgam.Tikiuosi, kad dsar yra islike ir normaliu.

Na nereikia tik jau vien į vyrų daržą akmenis mesti, kad tik jie palieka... Gi ir moterų yra visokių visokiausių, kad net už vyrus baisesnių elgesio prasme būna... ir moterys gi po laiko "susipratusios" netgi gerus, sveikus vyrus palieka, ir neįgalius palieka... Abi lytys yra linkusios į kraštutinumus, taip kad nereikia varyti tik ant vyrų Ir Rosa86, meski iš galvos mintis, kad tavo negalia - kliūtis meilei, žinok mintys materializuojasi, kaip galvoji - taip ir atsitinka.. tiesiog negalvok per daug apie meilę, vyrą, susikoncentruok į pomėgius, plėskis pažinčių ratą, bendrauk su kuo daugiau žmonių (kaip sakė Igniux), tu nei nepajusi kaip ta meilė ateis geriausi dalykai, kaip bebūtų keista, ateina netikėtai

Prisiminiau vieną atvejį - kai gydytoja "patarė" - sako, nesirkite, vyrai sergančių nemyli akivaizdu, kad ji šnekėjo iš savo patirties

ir dar kitas reikalas... Aš gyevnu netoli kurčiųjų internato, ateinu kartą į stotelę, du vaikinukai sėdėjo. Susibaksnojo alkūnėmis, į mane pirštais parodė, gestų kalba susišnekėjo, pažvengė.... ką turėčiau jausti?
na, man buvo nemalonu, nes nežinau apie ką jie susišnekėjo... bet bachūrai - ar girdintys ar kurti - matyt lieka bachūrais

gal pacioms saves reikia pakausti, ar pasiryztume myleti/gyventi/rupintis neigaliu vyru? siuo metu man net baisu pagalvoti apie tokias situacijas... tikiuosi, ir nesusidursiu
anyway, as tikiu, kad meile - visagale. tiesiog zmones labai skirtingi, ir skirtingais gyvenimo etapais pasiryzimas buti/likti su neigaliu zmogumi skirtingas.
na, o vyrai kaip bebutu gaila - dauguma motinisko instinkto neturi... jau vien kiek "pasiplauna" gimus vaikeliui su sveikatos problemomis, baisu...

Čia net ne motiniškas instinktas, o - meilė. Pabandyk sau atsakyti į klausimą, kas yra meilė? Patogus gyvenimas, ar kažkas daugiau?

jei vienas kita tikrai myli tai tikrai gali