Vajėtau, kaip jus suprantu, net liūdna pasidarė

. Va tas ir bajeris yra, kad nuvažiuoji, įsijauti, o kai susivoki, kad reikia pargrįžt -

. Man asmeniškai taip viskas dzin, kad dziniau net būt negali - ir nesąmonė, kad kažkokios tėvynės nostalgijos apima, lietuviško bendravimo, maisto poreikis, bent jau aš absoliučiai apie negalvoju, nesiilgiu (tik vaikas yra vienintelė grįžimo priežastis).
Gerai Zvirblis sako, kas per neteisybė, kai kitur jautiesi geriau. Man irgi tas prancūziškas gyvenimas, kultūra "limpa" - kartais net toks jausmas durnas apimdavo, kad negali būt, kad aš kažkur kitur gyvent galėjau, kad kažkur išvažiuot iš Prancūzijos reikės, kad kitą ir kitur gyvenimą turiu. Gerai tik tai, kad jaučiuosi atradusi savo šalį, savo kultūrą, savo "šaknis", bet labai liūdna su tokiom mintim gyvent
Maša, nu va, sakiau, kad ir kiek būsi, vis tiek per trumpai atrodys. Aš žiemą buvau 8 dienoms, bet tai labai labai trumpai atrodė, užtat vasarą jau visoms 2 savaitėms pasiryžau išlėkt

, bet vis tiek žinau, kad ir tiek bus trumpai, kad kitą kartą gal dar ilgesniam laikui varysiu.. kol įsikursiu

Man irgi fainumas tas, kad labai lengva orientuotis - atrodo, net inerciškai viską atrandi, pažįsti, po tos savaitės jau ir metro "susipratau".
Aš sakau, kad Prancūzija ir Paryžius yra ne vietos, o reiškinys, kuris abejingų nepalieka. Taigi arba įsimyli, arba nekenti. O įspūdžius aprašyt yra sunkiausia, nes tai yra fantastiškas jausmas, impresija, įmanoma tik pajausti, bet beviltiška aprašyti. Na, kai "susigulės" mintys, aptils jausmai, tai malonėkit žodelį parašyt
Bet kokiu atveju, sveikos įsijungusios į frankofiles
joie de vivre