QUOTE(brasta @ 2008 03 21, 10:00)
Kad butu aiskiau pasakysiu, kad esu tik uz MP, taciau taip, kaip nebuna tik balta arba juoda, taip ir sioj srity nera taip, kad absoliuciai visos gali vien tik MP maitinti ir vien tik noro ir ziniu pakanka. Ir pilnai suprantu, kad toms mamoms, kurios tikrai viska padare, o jums kazkas is pasalies sako, kad per mazai stengeisi, yra labai skaudu.
Besilaukdama antrojo vaikelio buvau isikalus sau i galva, kad tikrai maitinsiu, perskaiciau nemazai knygu, ejau i paskaiteles, zodziu, daug domejausi naturaliu maitinimu. Realybe buvo kiek kitokia. Mano sunus klyke diena-nakti, kruties nepaleisdavo istisom parom, bet klykdavo ir apsiziojes. Po menesio pajutau, kad pati virstu i zombi, kencia seima, trimete dukrele, kuri negalejo gauti jokio demesio, nes as istisai maitinau...
Tiesiog vienadien emiau ir supratau, kad as kankinu SAVO VAIKELI vardan isitikinimu, kad pieno pasigamina tiek, kiek reikia. Kisau jam viburkoli, siunte istisai pas neurologus (pati gyd. mate jo irzluma)... o, pasirodo, pats geriausias vaistas buvo ... 50 ml misinelio. Vaikas isgeres nusisypsojo, buvo linksmas ir dziaugesi gyvenimu. O atsidziauges palaimingai uzmigo, pirmakart be verkimu ir isteriju. Ilgai ziurejau ir grozejausi taip ramiai mieganciu savo kudikeliu...
Anksciau mane labai skaudino drauges komentarai, kuri vis aiskino, kas as kazka ne taip darau, o sededama salia as girdedavau, kaip jos vaikelis net springsta valgydamas, o maniskis pienuka nuryja tik po 5 patraukimu. Tai kaip ji gali mane suprasti, jei to niekada nepatyre... As nekalbu apie pieno krizes, bet jeigu to pienelio truksta pastoviai, tai kam tada vaika kankinti...
Besilaukdama antrojo vaikelio buvau isikalus sau i galva, kad tikrai maitinsiu, perskaiciau nemazai knygu, ejau i paskaiteles, zodziu, daug domejausi naturaliu maitinimu. Realybe buvo kiek kitokia. Mano sunus klyke diena-nakti, kruties nepaleisdavo istisom parom, bet klykdavo ir apsiziojes. Po menesio pajutau, kad pati virstu i zombi, kencia seima, trimete dukrele, kuri negalejo gauti jokio demesio, nes as istisai maitinau...
Tiesiog vienadien emiau ir supratau, kad as kankinu SAVO VAIKELI vardan isitikinimu, kad pieno pasigamina tiek, kiek reikia. Kisau jam viburkoli, siunte istisai pas neurologus (pati gyd. mate jo irzluma)... o, pasirodo, pats geriausias vaistas buvo ... 50 ml misinelio. Vaikas isgeres nusisypsojo, buvo linksmas ir dziaugesi gyvenimu. O atsidziauges palaimingai uzmigo, pirmakart be verkimu ir isteriju. Ilgai ziurejau ir grozejausi taip ramiai mieganciu savo kudikeliu...
Anksciau mane labai skaudino drauges komentarai, kuri vis aiskino, kas as kazka ne taip darau, o sededama salia as girdedavau, kaip jos vaikelis net springsta valgydamas, o maniskis pienuka nuryja tik po 5 patraukimu. Tai kaip ji gali mane suprasti, jei to niekada nepatyre... As nekalbu apie pieno krizes, bet jeigu to pienelio truksta pastoviai, tai kam tada vaika kankinti...
Aš manau, kad vien dėl to ir verta parašyt savo istoriją, kad galbūt kažkas perskaitęs pagaliau supras radęs žmogų, patyrusį panašius išgyvenimus

Nežinau ar visos mūsų istorijų deatlės vienodos-tas ir nesvarbu, bet manau, kad jausmai labai panašūs..
Galvoju, kodėl aš pratrūkau dabar, beveik po trijų metų..
Manau, kad anksčiau tiesiog buvo per skaudu rašyt-nuo tokių temu atšokdavau kaip nuplikyta-visi tie- "visos tikrai gali maitint", "reikėjo tik labiau pasistengt", "mišinėlis yra brudu brudas palyginus su MP" tarsi peiliais varstydavo..
Nepatikėsit, net dabar vat rašau ir akyse ašaros..O tada tai net nenoriu prisimint kiek jų buvo pralieta..
Dėl to šįkart išstačiau save ant šito "ešefoto" -kad gal kažkuri mama, kuri dabar panašiai tyliai kankinasi, paskaitys, ir ras mano mintyse tą palaikymą, kurio jai labiausiai šiuo metu ir trūksta..O ne visų tų pamokslų, PSO rekomendacijų ir MP privalumų prieš mišinėlius sąrašo..