QUOTE(petunija13 @ 2008 06 14, 00:19)
IR APLAMAI NESUPRANTU ZMONIU kurie ima vaikucius is vaiku namu ,jei seimoje turi savo vaikuciu. juk tikra mama (PRISIPAZINKIT) dalija meile savo tikriems vaikams. o cia dar svetimui nori duoti lygiai kaip ir saviems. baikit moterytes neapsimeskit gerietem.as tikrai zinau ,kad tai neimanoma.
ir kam aš čia užklydau
pasibaisėjau tamstos mintimis
pasakysiu savo situaciją:
Sūnus (jis ne mano gimdytas) auga pas mus nuo kelių savaičių. Jo mama tragiškai žuvo, jo tėtis - mano dabartinis vyras.Pirmas ir paskutinis. tiesiog gavos kaip gavos, jis išsiskyrė su žmona, kai ji buvo kelių savaičių nėštume, kad vaikutis yra tikrai jo, patvirtinta, tiesiog likimo pokštas padarė taip. deja gimus sūneliui tegalėjo pasidžiaugt kelias savaites, žuvo tragiškai.
pirmasis į globą buvo jo teisėtas tėvas. tada jau mes buvome pažįstami.
taip ir pasiiėmėm auginti.jam tai nepakeitė nieko, jam tai buvo tas pats sūnus. man buvo JO vaikas, kuris po kelių mėnesių patapo MŪSŲ sūnumi.
po kelerių metų pastojau.deja nesėkmingai. leliuką paradau įpusėjus nėštumui.
po kelių mėn sužinojom kad laukiuos vėl. dar didesnei nuostabai - dvynukai. vėlgi įpusėjus nėštumui sužinojau, kad tai mergaitės. žinoma visų pirma buvo svarbiausia išnešioti, bet visą nėštumą mūsų sūnus kalbėjo, kaip jis nori brolio ir kaip jis tikisi, kad bent vienas iš vaikučių bus brolis, ka turėtų su kuo žaisti. tai ir lėmė mūsų apsisprendimą.
vyras mane bandė įkalbėti bandyti dar kartą, gal bus brolis, bet aš bijojau. ne dėl to, kad bus ne berniukas, myliu juk visus vienodai, bet dėl to, kad kaip sūnus sureaguos, jam būtų per skaudu, jei vėl lauktų brolio, ir sužinotų, kad vėl bus sesė, ar net dvi. to mes bijojom,vaikui psichologiškai būtų per sunku.
todėl nusprendėm įsivaikinti. ir ne mažiuką, o tik metais jaunesnį už sūnų. Kad jis ir toliau būtų didžiuoju broliu, bet turėtų ir kitą, su kuriuo galėtų žaisti, galėtų pasidalinti savo pasauliu.ir kad mes galėtume suteikti gerus ir saugius namus dar vienam piliečiui,kol tam turime galimybę.
net menkiausiu plaukeliu neabejoju, kad jį mylėsiu kaip savą. suprantu,kad pradžioje bus sunku,nes auginsim jį ne nuo mažų dienų, bet jau dabar globojam,kas kelius mėn atvažiuojam aplankyti,deja neleidžia įsivežti pas save dar,nes gyvename ne lietuvoje.
jis nuostabus vaikas

.toks mielas,geras,kalbus,deja nuskriaustas likimo, paliktas tėvelių 2 metukų,ir toks panašus į vieną iš mergyčių, atrodo kad tikrai brolis.Adomas jį JAU priėmė kaip savą.
tai kaip tu gali teigti, kad ta meilė dalijama nebus vienoda. tu tik gali teigti UZ SAVE. jei nesugebi perlipti per save ir pamilti svetimo,netavo teisė sakyti, kad ir kiti to negali