QUOTE(Pumpuryte @ 2008 04 25, 10:09)
as nesu 100% kategoriska, kad negimdysiu. Visada zinojau, kad mano vyras nori savo vaiku, del to ir ieskom kompromisu visokiu.
As galiu pasakyt ka noriu as - as noriu paimti vaikeli. Man uzteks vieno vaiko, todel gimdyt nenoriu.
Jis nori- tureti savo vaika.
Kadangi seima yra ir tevas ir mama ieskome kompromisu.
O kompromisai yra keli- isivaikinam, tada pasigimdau; pasigimdau tada isivaikinu.
Visai gali but kad jei pasigimdysiu nebenoresiu isvaikinti, nes visa savo demesi noresiu skirt tik vienam vaikui. Tuomet mano svajone neissipildys.
Kadangi nesiruosiam to daryti siandien ar rytoj tai apie tai kalbames daug ir reguliariai.
As domiuosi, renku informacija, kalbu su globeja.
Gal jums atrodo, kad as prievartauju savo vyra? gal jums atrodo, kad as jo nemyliu?
tikrai ne. pas mus viskas puiku, grazu ir mes patys spresim kaip mums elgtis ir kada.
Labas visoms

Turiu savaitgaliui interneto stebuklą, ryt vyras jį vėl iš manęs paims... nesaugu Santariškėse tokį turtą laikyti... narkomanai prasieina kartais...
Prisiskaičiau čia jūsų...
Pumpuryte, turiu tau keletą minčių, gal klausimų, gal pastebėjimų... Tikiuosi, kad paskaitai savaitgaliais, nes po to iki švenčių vėl negalėsiu komunikuoti...
Troškimas turėti savo biologinių vaikų yra gal didžiausias ir natūraliausias žmogaus noras. jei vienas iš sutuoktinių negali turėti vaikų - kitas pagal visus žmogiškuosius dėsnius netgi privalo jį paleisti. Jei žmogus lieka su mylimu žmogumi, kuris negali turėti vaikų - jam reikia būti dėkingam. Nes jis dėl jausmo pamina savo didžiausią biologinę teisę - turėti vaikų. Neteisinga sakyti - "kur jis be manęs dings?", "ką jis darys" ir pan... Nei vienas žmogus be kito nepražuvo ir nepražus.
Aš esu nepaprastai dėkinga, kad iš meilės man mano vyras liko su manimi. Iš meilės man (o kaipgi kitaip - juk jis galėjo turėti BIOLOGINIŲ vaikų) jis ėmė galvoti apie įvaikinimą (nors įvaikinimo mintis irgi brendo manyje nuo jaunystės, tačiau aš, skirtingai nei tu, svajojau vieną pagimdyti, o kitą įvaikinti). ir su vyru iki vedybų visi sielos jausmai ir šauksmai buvo apkalbėti ir išjausti. Pagimdyti nepavyko. Vieną globojau, kitą - įvaikinome.
Aš čia aptariau situaciją, kai žmogus NEGALI TURĖTI SAVO BIOLOGINIŲ VAIKŲ. Nelabai galiu išmodeliuoti situacijos, kai viena pusė nenori ar atsisako gimdyti... Tokiu atveju, manau, abi pusės turėtų labai gerai tuo klausimu sutarti ir tiesiog būti vienodos nuomonės... Tokiu atveju, nepyk, bet tu privalėtum suprasti, kad esi netradicinė moteris, o tavo vyrui prieš gamtą pasukti gali būti labai sunku, ypač suvokiant, kad tu ne NEGALI, o NENORI!!! Manau, kad jokio sprendimo prieš tuokdamiesi jūs nepriėmėt, vyras galvojo perkalbėti tave, tu - jį.
Tavo noras mylėti svetimą vaiką man yra suvokiamas. Bet nenoras savo vaiko, arba sakymas - noriu vieno ir taškas - na, nežinau... Manau, kad labai daug visame tame egoistinių motyvų... Įsivaikinus egoizmas tampa ypač dideliu priešu.
Ir klausimas: tu sakai, kad nori vieno. Tu labai nori įvaikinti, o vyras biologinio. Vieno JŪSŲ VAIKO. Ar tu manai, kad įvaikintas vaikas TAPS TAVO VAIKU ABSOLIUČIAI, tokiu, kaip ir biologinis vaikas? Koks tavo požiūris į jo biologinius tėvus?
Aš augindama savuosius, vis labiau išjaučiu, kad įvaikinimas ir/ar globa yra labai sudėtingas gyvenimo procesas. Ir vis labiau manau, kad tam jokiu būdu nepakanka vien gerų ir humaniškų paskatų. Reikia kur kas daugiau. jau kas kas, o gailestis - vienas didžiausių šio proceso priešų... Net neįgaliukų nereikia gailėti. Jiems reikia padėti tuo, kuo galime. Atjausti. Atjauta yra visai kas kita nei gailestis...