QUOTE(Paragintoji @ 2008 08 22, 14:38)
Na man dar tolokai iki tokios mamos, kokia noriu būti. Tarsi ir galvoje, ir širdyje viskas "vietoje" ir viską žinau, bet ima ir pritrūksta kartais kažko - kartais patirties, o kartais netgi ir paprastų paprasčiausios kantrybės reikiamu momentu, mokėjimo išlikti su ta savo galva ir širdimi, mokėjimo nepersiimti vaiko emocijomis, mokėjimo netgi trumpam nesusierzinti ir nesusinervuoti, o tik sugerti ar atsipindėti jas taip, kaip priklauso mamai.
Bet kad ir kaip vaikas besielgtų, niekad nešautų mintis galvoti, kad čia jis nenormaliai elgiasi, nes "nenormali" būnu tik aš, jei nesugebu jo elgesio suprasti ar iš karto tinkamai priimti.
Parašysiu tau, Paragintoji, dar ir atskirai...
Dabar turmpai pakomentuosiu platesnę temą - dėl tėvų alkoholikų, genų ir pan. Kažkaip pas mus šios baimės dažnai akcentuojamos, ir šiame forume dažnai apie įvaikinimą glavojantys žmonės užduoda panašius klausimus - ar nebijote dėl tėvų, ar nebijote dėl genų ir t.t.
Jau gal kažkada rašiau, bet pasikartosiu - aš manau, kad kur kas svarbiau būsimiems įtėviams užduoti sau kitą klausimą - ar jie nebijo, kad vaikutis turės emocinių, prieraišumo ar kitų psichologinių problemų (kūdikystėje, vaikystėje, o gal ir paauglystėje) būtent dėl palikimo traumos. Šių dalykų (švelnesniu ar stipresniu aspektu) tikimybė gal net kur kas didesnė, nei kokių nors genetiškai paveldėtų problemų. Todėl tikrai patarčiau - užduokit sau šį klausimą, pasidomėkit, pasiskaitykit, ir - tiesiog pasiruoškit kiek įmanoma tam pasiruošti.
Aš iš pradžių net nesupratau, kaip labai mano mažius skyrėsi nuo namie augusių vaikučių, tiesiog jį parsivežiau ir auginau, stengiausi kaip mokėjau, ir per daug nelyginau jo su kitais vaikais. Dabar kai prisimenu jį pvz. prieš 1,5 metų ir palyginu su panašaus amžiaus draugų mažyliais, tai vis labiau ir labiau suvokiu, kaip skirtingai jis elgėsi ir jautėsi šitame pasaulyje, ir - vis labiau suvokiu, kaip labai tie elgesio ir jautimosi skirtumai buvo nulemti būtent mamos neturėjimo, o ne genų, proto, sveikatos ir net ne charakterio, judrumo ar kokių kitų biologinių savybių. O ir dabar mūsų sunkumai yra visi iš emocinės srities, ir jaučiu, kad kažkoks nesaugumo jausmas mažylyje yra įsišaknijęs labai giliai, o tokiems dalykams pakeisti gali reikėti ir labai ilgo laiko...
