Noriu pasidžiaugti ir paliūdėt apie tai, kaip sekas įtikinėt savo vyrą. Jis pas many "kietas riešutėlis". Kartais tokia neviltis apima. Na neturim savų vaikelių, o taip skaudžiai norisi, kad nors rėk. Taigi jau anksčiau rašiau, kad negaliu jo spausti, bet aš taip po truputį, po truputį

, ir dabar "stadija" tokia: iš principo mano vyras jau nieko prieš, netgi aptarėm, kada galėtumėm dokumentus tvarkyt, bet vis atidėlioja. Neramu jam dėl to ar galės prisirišti prie svetimo vaikelio, bijo, ar tas vaikelis (mažiuko norim) nebus neįgalus. Daug visokių baimių, nors man atrodo normalu nerimauti, blogiau būtų jei

, jei jokio nerimo nebūtų. Tik labai norėčiau, kad nepultumėt smerkti už abejones. Protu žinau kokie sunkumai gali laukti, tačiau kol to nepatyriau, neįsivaizduoju kaip sunku gali būti. Dėl savęs esu tikresnė, neramu man dėl vyro. O be vaikų susenti kategoriškai

nenoriu. Labai norėčiau, kad mano vyras trokštų įsivaikinti taip, kaip aš, liūdna, kad taip nėra. Nors aš pagalvoju, kad vyrams, turbūt yra kitaip, jiems laiko reikia viską apmąstyt, pasvert, tai yra sprendimą priimt protu, o mes moteriškės labiau savo širdies klausom. Žodžiu, tęsiu įtikinėjimą toliau. Bent jau kalbėtis apie tai daugiau galim, nei seniau.