Kas neįgaliam vaikui sunkiausia?

Taip yra sunku tevams auginantiems neigalu vaikeli........ todel..... kad mes yprate pataikaut kitiems..... svetimiems zmonems..... ar netaip ... tiesiog istempe ausis klausome kas ka pasakys ... o butu geriausia gyventi del saves ir savo seimos nekreipiant demesio i svetimus zmones ... cia butu ir tevams ir neigaliesiems pliusas.... nes neigaliukai irgi istempe ausis klauso kas ka sako o paskui
klausinejimai tikrai igrysta nes daugau ju buna nevietoja ....
Kaip yra sakoma vaikas mazas bedos mazos vaikas auga ir bedos dideja... toks gyvenimas ... neigaliukas ir ji supantys artimieji turi but stiprus ir pereit per visas kliutis iskele galvas kad ir kaip plystu is skausmo sirdis ... nors reik ismokt ir sirdele is skausmo isvaduot... gi ja tik viena teturime...

Na manau šią temą reikėjo pavadinti "kas mamoms sunkiausia integruojantis į visuomenę,turint neįgalų vaiką"
O man labai skauda,kai pajuntu skirtumą tarp sveiko ir savo neįgalaus vaiko...ir kai suprantu,kad ir kiek aš besistengčiau,kad ir kiek bekovočiau,aš savo stebuklėlio iš naujo "nepergimdysiu" ir jis niekada nebus SVEIKAS...tas mane labai labai žeidžia Esu pati kalta dėl tokių minčių...žinau,kad dar labai giliai įsišaknyjęs NEIGIMAS(vis dar negaliu patikėti,kad mano vaikas KITOKS)...

labas, mamytės,
negalia negaliai nelygi. Pati turiu negalią. Gimiau su neišsivysčiusiais šlaunikauliais. Vaikščioti galiu, tačiau vizualiai skiriuosi nuo tipinės masės o rašau todėl, kad noriu prisipažinti, kad iki šiol (man jau 20) nėra tekę susidurti su kebliais sunkumais. Iš pradžių gal buvo sunkiau, tais laikais, kai visi neįgaliukai ramiai sėdėjo tarp keturių sienų ir mūsų buvo vos keletas. O dabar, kai vis susitinki likimo draugų, niekas nebaisu gal mano mamytei yra sunkiau, kai į mane kas nors žiūri, dar ir praeitą vasarą bandė pamokyti kelis vaikus, o aš to nesureikšminu. Na žiūri tai tegul žiūri, aš irgi apžiūrinėju žmones. Natūralu. Mes visi skirtingi. O vaikai yra vaikai. Smagu, kai einu ir girdžiu: „Mamyte, coliukė eina“, arba „Mama, pažiūrėk, kokia miela maža mergaitė“. Miela o suaugę tai ką... yra viena bobulė pasiūlius, kad man tiktų klostuotas sijonas nelabai aš jų nešioju, na bet jeigu jai taip pasirodė, tai why not tai va mamytės, iš pradžių turite nugalėti savąsias problemas. Neįgaliukams nėra labai sunku integruotis, jeigu jie tai daro nuo mažens. Skatinkit, ugdykit ir gal jie taip pat džiaugsis gyvenimu, kaip kad juo džiaugiuosi aš svarbiausia, vaiku pasitikėti ir po to jūsų lūkesčius pranoks su kaupu!

Dėkui tau Torija už šiltus žodelius Smagu,kad tavo mąstymas toks protingas yra...Iš tikrųjų,gal mes neįgalių vaikiukų mamos esame linkusios perdėti vaiko neįgalumą,ji smarkiai sureikšminti,apraudoti...Bet tas negalios perdėjimas,manau,atspindi tik mamų skausmą,kas yra negrįžtamai įvykę

ačiū, Torija. Smagu girdėti Tave tokią šaunią ir linksmą. Gerai Agutis sako, kad mamoms sunkiau integruotis turinčiom neįgaliukus, nei patiem neįgaliukam. Jie manau, net neįsivaizduoja kaip būtų kitaip. Tik va su mamom, tėveliais sunkiau.
Aš pati, manau, jau atsikračiau to nepilnavertiškumo, baimės tos kaip bus ateity. Mano zuikiui tik 1,7 metukų. Gal dar neįsivaizduoju kaip bus ateity, bet jau nesuku galvos. Kaip bus - taip, ką aš čia raudodama pakeisiu. Žinau tik viena, kad nuo mano požiūrio į savo vaikelį ir mano pastangų jį ugdyti beveik viskas ir priklauso. Stengiuosi pamiršt diagnozę. Priimu jį tokį koks yra, nelyginu ir nesiskaudinu. Kažkaip sugebu "užsitrenkt" ir nematyt jo skirtumų nuo sveikų vaikų(nedaug kol kas ir skiriasi, gal todėl ne taip sunku). Iš prigimties esu optimistė. Žinau kad turiu labai daug dirbti. Jau matau pirmus rezultatus. Tai taip glosto širdį . Džiaugiuosi juo. Kaip buna sunku, pagalvoju, kaip būtų, jei jo iš vis nebūtų, ar jei neduok Dieve, išeitų... Va tada pradedu raudoti balsu ir viskas praeina. Džiaugiuosi, kad jį iš viso turiu. Ir tai padeda.
Linkiu visom džiaugtis, kad juos aplamai turim. Juk jie tiek daug mus išmoko. Pasistenkim būti laimingais, pasidžiaugt kad ir kokiais niekučiais ir tikrai bus geriau. O bjaurių žmonių visad bus. Spokso ne tik į neįgaliukus. Spokso ir į žvaigždes, politikus ir visus kitus žinomus viešus asmenis. Jie irgi blogai jaučiasi kai į juos spokso . Ir replikuoja ir jiems toli gražu, ne tik gražiom frazėm

Šaunuolytė, taip ir toliau. Tikra teisybė kad mums neįgaliukams lengviau integruotis į visuomene nei mus turinčioms mamytėms daugeliu atveju, bet ir jūsų tikėjimas mumis ir palaikymas, padeda dar didesnius kalnus nuversti. O dėl žmoniu tai iš tiesu. Ir sveikiausias žmogus gali buti lygiai taip apžiurinėtas, apkalbėtas kaip ir neįgalusis, neretai, dar labiau. Tad kreipt dėmesi kas ka pasakė ar ne taip nužiurėjo tikrai neverta kreipti dėmesio, ir jokiu budu neužsidaryti tarp keturiu sienu.

teisi kaip visad esi Ernestulka . Tu esi gyvas pavyzdys taip įkvepiantis ir skatinantis, kad tobulesnio net neįsivaizduoju. Džiaugiuosi Tavim, džiaugiuosi, kad Tave sutikau. Šaunuole Tu mūsų, tik būk sveikutė ir gyvuok. Esi tokia atgaiva dūšiai .

Auštyn galvas, mamytės. Sūrių dienų būna. Gerai, kad jos turi savybę praeiti . Tik neužlaikykim jų ilgai . Būkim linksmos, jau toks pavasaris už lango .

Niu iki tobulumo pavyzdzio man dar labai toli ir gražu bet faktas yra tas, kad viskas, na beveik viskas, priklauso tik nuo mūsų pačių. Sedėsim užsidarė nuo pasaulio, savyje, verksim ak kokie mes nelaimingi, tuomet tikrai tokie ir busim, o jei išmoksim atsiverti, džiaugtis kiekviena diena, be baimės bendrauti, siekti užsibrėžtu tiksliukų, įsilieti i gyvenimelį, tuomet ir ta negalia nublanksta, kad ir kokia jį bebutu.

na jau nesikuklink , jau tikrai daug kam iki Tavęs toli. Nors kaip sako ir tobulėjimui ribų nėra . Šaunuolė Tu, Ernestulka, žaviuosi Tavim .
Papildyta:
Aguti, .

paskaiciau keleta jusu temu, ypac apie neigalius vaikus. negaliu asaru sulaikyt.. net nezinau ko cia keliau koja, nes savo aplinkoje neturiu neigaliu zmoniu. o lysti su uzuojauta ar tariamu "supratimu" juk beprasmiska, to nepatyrus... taciau jauciu, matau, kad ta neigaliuju izoliacija, kuri tarybiniais laikais buvo vykdoma valstybiniu mastu, ir siandien labai gyva. ir turbut labiausiai del visuomenes poziurio, kiekvieno musu sveikojo, abejingumo. labiausiai man tas akivaizdu, kai matau, kad mieste pasibaisetinai katastrofiskai truksta uzvaziavimo taku, skirtu invalidu vezimeliams. visur ir betkur. (pati ta pastebejau tik pradejusi stumdyti paprasta vaikiska vezimeli)
turiu sūnų, kurį norėciau tinkamai išaukleti, t.p. ir tinkamai ismokyti tinkamai reaguoti/bendrauti su kitokiais zmonemis, tokiais kaip jus ar jusu artimieji. tad klausimas butu kaip mes sveikieji turetume i jus reaguoti, kad jusu neskaudinti, neizeisti, nesuerzinti...? kaip padėti toje ar kitoje situacijoje? apskritai kištis, kalbinti, siulyti pagalba ar ne? kaip suprantu jus erzina uzuojauta, smalsumas, savaime aisku, patycios ar panieka tuo labiau, bet taip pat blogai, jei jus visiskai ignoruojam ir nepastebim. cia butinas kazkoks aukso viduriukas, ar teisingai?
girdejau uzsieny vaikai mokomi nusisypsoti neigaliam, pasisveikinti. manau ir as taip sūnų mokinsiu. priimti jus kaip paprastus zmones, normaliai, kaip bet kuri kita. suprasti, gerbti, reikalui esant padeti.
gal kartais zmones spokso i jus megindami paprasciausiai isijausti i jusu padeti, ir galbut atrasti visai kitoki pasauli, kuris kartais mums net nezinant egzistuoja visai salia... ir gal tai nera blogai, svarbu kokia isvada jis pasidaro i jus ziuredamas, ko ismoksta..
na pvz. pamačiau kitoj gatves pusej einanti su lazdele akla jaunuoli, saligatvis pilnas pristatytas masinu, vienoj pusej pastatai, kitoj gatve.. maniau, gal pasiulyti pagalba, bet jis taip puikiai tvarkesi su tomis kliutimis. taip suakmenejusi ir lydejau ji akimis, kol nedingo gatves gale...
ir pasijutau tokia maza maza...