QUOTE(agutis @ 2008 04 04, 18:22)
Na mano vaikiukas dar mažutis ir sunku būtų pasakyti ko jis ateity norėtų iš sveikų žmogeliukų,bet pasvarstyti galima.Manau mažiausiai jis norėtų užuojautos ir pabrėžimo,kad jis yra kitoks...Manau geriausiai viską pasakytų šie kažkada šiame forume pasakyti žodžiai,kuriuos esu net atsispausdinusi:
1. Nežiūrėk į mano negalią kaip į problemą.
2. ...
pirmiausia labai aciu, kad atsakete.
na va, cia irgi viskas sukasi apie tam tikra aukso viduriuka, tik viskas daug placiau, giliau, sudetingiau, subtiliau... kad ir ta pagalba, reikalinga, bet tik tiek kiek pageidauja ir leidzia neigalusis. panasiai ir numaniau, bet realiai vistiek butu sudetinga.. (beje, tos savokos "sveikas' ir "neigalus" man irgi labai nepatinka ir puikiai suvokiu ju salygiskuma, bet kazkaip reikia apibrezti tai apie ka kalbam, kad nesipainioti.)
zmogaus "kitoniskuma", gamtos ar likimo suteikta, turetume vertinti/pasitikti/priimti paprastai ir nesureiksminant, kaip nesureiksminam zmogaus ugio ar plauku spalvos. bet jei mano vaikis budamas 3 ar 5 metu pirma karta kazkur susidurs su tokiu zmogumi ir jo kitoniskumas neisvengiamai sukels vaikui smalsuma ar nuostaba ar dar kazka.. manau tik jei tokius jis matytu kazkur salia nuo mazens reguliariai, jis nebepastebetu to kitoniskumo. tad turbut naudingiausia butu, kad abi puses (sveikieji ir neigalieji) kuo daugiau bendrautu, vienais ar kitais budais kontaktuotu, tada neliktu tu barjeru. oi, postringauju, lyg zinociau, kaip ispresti visas pasaulio problemas.. atleiskit. as tik garsiai svarstau.
yra pas mus kieme vaikas, kuriam nuo alkunes amputuota ranka ir man malonu matyti kaip jis zaidzia su kitais vaikais, ir nesvarbu ar per draugiskas mustynes ar per futbola, gauna pasireikst vienodai su visais..
vienas zymus mūsų dainininkas pasakojo, kaip jo vaikai pirma karta liliputus pamate italijoje, ir pats stebėjosi, kaip jam buvo sunku paaiskinti, kad yra tokie zmones ir kad lietuvoje ju taip pat yra.
as pati daugiausia esu susidurusi su kurčnebyliais, ir tai ne is labai arti.. viena vertus kaiminysteje buvo kurcnebyliu bendrabutis. dar vaikysteje mane nustebino (vel nevisai tikslus zodis) ju vaikiskas, nerimtas, tikrai kitoks nei kitu suagusiu elgesys - pvz. jie (suauge kurčniabyliai) taip mokedavo džiaugtis ziemos pramogomis - elementariu sniego karu ar pasivazinejimu rogutemis nuo kalniuko, (kuris, beje, net mums vaikams jis buvo labai neaukstas). jie taip smagiai ir nuosirdziai tai darydavo. tuomet megindavau isivaizduoti ir svajodavau pamatyt savo tevus taip dukstant, nes tai neimanoma fantastika...
kita karta paauglysteje musu klase vaziavo i turistine kelione i ukraina ar kur nepamenu, bet ilga kelione traukiniu buvo. tie patys vadovai kartu vežė kurčnebyliu mokyklos grupę. mes is karto visi labai greitai susibendravom. per tas kelias dienas ismokom ju raidyna ir nemazai zodziu, labai daug klausinejoma apie ju kasdienybe. vakare surengem sokius. mums neiprasta buvo tai, kad jie baigdavo soki ar keisdavo partneri kada panoreje, o ne tada kai baigiasi daina. juk suprantama - jie jausdavo tik garso vibracija, bet ne melodija... tos kelios dienos manau mus labai praturtino, o jiem tikiuosi irgi buvo naudinga. dar pabaigoje keliones iskilo konfliktas su ju aukletojomis. mes sedejom didele grupe kartu su jais susibege viename vagone ir linksminomes o atejusios piktosios ju pedagoges juos visus issivede sakydamos, kad negerai, kad mes su jais bendraujam, nereikia mums su jais bendrauti, nes jie KITOKIE. mes su klasiokais tada pamenu isputem akis ir nepabijojom arsiai pasigincyti, kad butent TODEL mes su jais ir norim bei turim bendrauti, kad ta izoliacija jiems tikrai nera naudinga. ir patys kurcnebyliukai rodos mums pritare, bet gincas ir liko gincu. mus isskirste atgal i atskirus vagonus. ir dabar tebemanau, kad toks anu pedagogiu poziuris paveldetas is sovietines sistemos ir giliai neteisingas. ar as neteisi?..
tik va 25 punktas.. drysciau siek tiek nesutikti.. gal tai nera taip blogai..
nu man vis tiek kelia pasigėrėjima, kaip tas vienarankis vaikas nešasi ir valgo čipsus is pakelio (juk tam reikalingos dvi rankos), ir vel zodis pasigerejimas nera visai tikslu siuo atveju, bet tiesiog kito zodzio nerandu. kai sveikasis gėrisi neigaliuoju, manau jis gėrisi ne pačia negalia, o neigaliojo stiprybe, kartais išradingumu, dvasiniu turtingumu, kuriuos jis
igyja per savo unikalia patirti... geriuosi panasiai kaip žmones gėrisi pvz. menininko talentu ar kazkieno ypatingais sugebėjimais...apskritai, negalia kaip ir viskas, kas uz "normos" ribu man padeda pamatyti pasaulio, ar gamtos platybe, begalybe, galu gale pajusti Dieva. nes vienur atimdamas, kitur jis duoda, tik mes ne visada matom...