Autistukai - 2

laba diena, aš greičiausiai irgi turėjau aspergerio sindromą, dabar man 22 metai ir manau, kad tapau visaverčiu žmogumi (nors dažnai aplinkiniai verčia jaustis priešingai). Dabar lankau universitetą, irgi dažnai verkiu, kad nėra ką veikti per pertraukas.

Sveika F,

seniai cia besilankei KAip tau sekasi? Vis dar mokaisi? Man kazkaip atrode, kad buvai metus mokslus, ar ketinai mesti bet tikriausiai pasivaideno O kodel tu neturi ka veikti per pertraukas? Jei jau nera noro bendrauti su kursiokais, tai galima eiti i kavine isgerti kavos arba ruostis sekanciai paskaitai, arba gilintis i tai, ka ismokai praejusioje... Ar ne taip? As kai nesimokiau universitete, tai nelabai isivaizduoju kaip ten viskas vyksta, todel gal ir nusisnekejau

Na, manau, kad tikrai ne gramatiniu klaidu cia analizuoti susirenkam ar ne?
O Pareis is viso saunuole! Taip issamiai viska pasakoja, jei pas ja ka paklausi - visada atsakys. Ir taip tikrai is sirdies... Kazkaip man net per kompiuteri tai jauciasi

O mano maziukas serga jau 2 sav Taigi tokia ir nauda mums is to logopedinio darzelio, 4 dienas paejo ir serga. Ir dar neaisku kiek sirgs

Nomeda111, mes pernai irgi prasirgome beveik puse laiko, nes buvo pirmi metai darzelyje. Nu bet ka jau padarysi. Kai tik pasisekdavo ilgiau palankyti darzeli, tai pasijusdavo didesnis progresas. Bet stengdavausi vistiek dirbti namie. Ta sirgimu perioda vistiek jam teks kada nors praeiti.

Bet, kad as nezinau kaip ji lavinti
Ir be galo sunku man jo demesi prie ko nors prikaustyt, kazkaip su svetimais jis visai kitaip dirba.

JAV yra šeimų, kur turi du vaikus autistukus. Gal įmanoma turėti ir 3 ar 4 autistukus, jeigu vaikų na kokie.. 8 ar 10 šeimoje

Man labai blogai sekasi. Mokausi vėl antrame kurse. Ir mokytis nesiseka, sunku susikaupti. Bet kai būna įdomu ir susikaupiu, tai gerai išeina. Neturiu jokių kursiokų, su kuriais galėčiau pabendrauti, visi yra abejingi ir bendrauja tik tarp savęs, su manim tik iš reikalo. O jeigu stoviu prie jų, tai sunku suprasti iš viso, ką jie sako ir ką turi omenyje, net sunku atskirti, ar jie juokauja, ar nejuokauja. Aš norėčiau susirasti draugų universitete. Dar kartais į juos žiūriu ir liūdžiu, kad neturiu draugų čia. Nu tai va tokios mano problemos, žinau, reikia susitaikyti su tuo, kad draugų tokiose vietose nesusirasiu, ir įsigilinti į mokslus. Dar kartais, kai reikia daryt grupinį darbą, ir visi kažką daro, o aš nežinau, ką man daryti, ir niekas nepasako, tai būna labai blogai, nu pvz šiandien buvo.
O šiaip dar kasdien būna liūdna, nes pasiilgstu Vokietijos, noriu ten persikraustyt kuo greičiau. Bet dar trūksta kalbėjimo įgūdžių. Kaip ir jūs ten anksčiau panašiai rašėt, man nepatinka lietuviška kultūra, kur vertinami tie, kurie yra gudrūs ir moka prasisukti, ir žmonės su AS čia tikrai neturi šansų.

Na gal dar pasitempsi vokieciu kalboje ir isvaziuosi i Vokietija... Tu tik stenkis ir nenuleisk ranku Labai gerai isivaizduoju kaip tau sunku, nes mano sunus panasus i tave... Ir nematau as jam cia ateities, todel jau moraliskai ruosiuosi ir nusiteikineju - kai tik jaunesniajam sunui sueis 18, leksime i Anglija ar dar kur nors ir bandysime padeti vyresniajam isitvirtinti ten. Aisku, as suprantu, kad emigrantu niekur isskestom rankom nelaukia, ir prireiks bent 2-3 m. kad sunus isitvirtintu uzsienyje, jei jam tai aplamai pavyks, bet pabandyti reikia. Be abejo, reikia bandyti ir cia, bet jei tu istengi nors siaip ne taip studijuoti universitete, tai mano sunui su studijom tikrai nieko neseis - jam ir paprasta vidurine beprotiskai sunki, kur jau ten aukstieji mokslai... O stai Anglijoje kitaip. Kazkada mano buves vyras, berniuku tetis, buvo isvaziaves i Anglija ir siek tiek mokesi ten koledze, kursuose. Tai vat matematikos ar informatikos (nebeprisimenu tiksliai) egzamina islaike geriausiai is visu, nes jo zodziais ten "tokie debiliukai" susirinke O jis juk irgi toks pat mokslincius kaip as balerina (pas mane 30kg virsvoris ), tai is to sprendziu, kad ten mokosi neypatingi mokslo guzai, taigi, galbut ir mano sunui pavyktu iveikti kuriuos nors kursus, o paskui ir susirasti darba ir sitaip atsistoti ant koju. Kito kelio jam nematau. Nors be abejo, kai pabaigs mokykla, bandysim paieskoti darbelio jam ir cia, Lietuvoje, gal netycia atsiras koks tinkamas. Tik labai tuo abejoju...

Anglija bus gera vieta, nes ten yra daug labai įvairių žmonių. o kuo žmonės įvairesni, tuo mažiau jie linkę ką nors atstumti ar diskriminuoti. Dėl emigrantų, tai daug žmonių su AS ir savoj šalyje jaučiasi kaip emigrantai. Tai nebus blogiau

As ta knyga skaitau vokiskai, bet rasytoja yra angle ar amerikiete, dabar as ja auklei daviau paskaityti, tai pavardes neparasysiu, bet vadinasi mazdaug " Danielis be zodziu". Autore ne autiste, bet ji turi sunu autista. Ir tai tik romanas, nors tikrai daug musu jau praeitu isgyvenimu joje yra, kitiems, dar gal busimu. Buvau kita knyga autisto rasyta kazkada skaicius, bet ji tik vokiskai buvo.



Kas del rasybos. Sutinku visu 100%, kad as pripainioju raidziu, ar papildomu darasau.Kartais dar speju perlekt akim ir kai ka pataisyt, bet deja, kartais tikrai labai skubedama atrasau ir tuoj nulekiu nuo kompo Nors siaip su gramatika tikrai nesipykstu ir klaidu nedarau rasybos( rasydama ranka ) o kompu rasau tik tiek kiek cia.


O siandien susinervimus, ir supykus ant mokyklos esu. Direktorius suzinojo, kad Smilte nuejo i mokyklos chora, tai pareiske, kad arba as rasau lapa, jog sutinku, kad mano dukra ten sedes tarp 80 vaiku ir mokytoja ja asmeniskai nesirupins, arba as turiu ten irgi sedet( arba lyd. mokytoja, kuri neturi tam laiko) O i visus renginius, kur vaikai is mokyklos kartu eis, as privalau dukra pati vest ir uz ja atsakyt. Tiksliau, buvo grazioj formoj pasakyta, kad dukra mokyklos bureliu nelankytu. Skaudu, dukrai priaiskinau, kad gal geriau nelankykim, kad ji nepervargtu.O dukra iskarto paklause, ar po nauju metu vel galetu i chora eit . Kai jau atrodo, daugelis dalyku apsisprendzia, apsislifuoja, tada butinai kas nors turi tau dar karteli voztelt, kad nepamirstum tiktai, kad vaikas kitoks. Aisku, cia as visa ta mokytojos susakyta direktoriaus nuomone supratu sitaip, bet pazistant direktoriu, tikiu visa sirdim, kad jis taip ir galvojo, kaip as dabar cia surasiau.

Siaubas, kaip blogai... Juk bureliai labai svarbus dalykas musu vaikams, butent per pomegius jiems geriau sekasi mokytis gyventi, susigaudyti siame pasaulyje, jokie mokslai nera tiek naudingi kiek sirdziai miela veikla... Todel jeigu jai patinka choras, butinai reikia kad lankytu. Kaip tie nelemti mokytojai su direktoriumi priesaky negali sito suprasti