Skaitinėjau apie Bresson. Tiek Westos pristatymą, tiek apskritai kažką, ką radau internete. Vėlgi negalėčiau tvirtinti, kad tai vienas mano mėgiamiausių fotografų. Bet gerbiamas tai tikrai.
Žavi mane tai, kad galėdavo išlaukti tą lemiamą momentą. Nerasiu kokiame šaltinyje, bet esu skaičiusi apie darbų seriją Italijoje, Sicilijoje. Kartu su kitu fotografu. Kuris būtent minėjo, kad H.C.Bresson stovėdavo pusvalandį, gal daugiau minioje žmonių su fotoaparatu rankose. Kol pagaliau minia tiesiog nebekreipdavo į jį dėmesio. O tada jis pradėdavo fotografuoti.
Kas mane kažkiek stebina, tai kad jis pats nespausdindavo savo fotografijų (na kiek domėjausi), tik pradžioje, o paskui nešdavo į vieną laboratoriją. Kažkada buvo spausdinamas ir interviu su jo fotografijas spausdinusiu darbuotoju.
Pati esu tik fotografė mėgėja bet neįsivaizduoju, kad kas nors kitas, o ne aš galėčiau spausdinti mano nuotraukas. Darbas tamsiame kambaryje man toks pats malonumas kaip fotografavimas.
Žiūrinėjau ir citatas. Viena Bresson mintis patiko, kažkiek ir sau galiu ją taikyti. Vertimas iš vokiečių kalbos tai gal nelabai tiksliai išversiu, bet skamba maždaug taip:
"Fotografavimas man tai lig rėkimas, savęs išlaisvinimas.
Tai gyvenimo būdas." H.C.Bresson
Kas dar žavi, tai tapybos/fotografijos mišinukas (na kalbant apie studijas, paskui fotografiją ir vėl grįžimą prie tapybos) Tikriausiai dar ir tame slypi kompozicijos jautimas, o ir situacijos, kuri bus vėliau užfiksuota, pajautimas.
Apie man patikusias jo fotografijas kitądien parašysiu.
Westa , o tu pamąstyk apie tai, kokį bendrą darbą galėtume atlikti, susijusį su aptariamu fotografu
