QUOTE(ragnez @ 2008 03 20, 14:13)
o kaip tai susije su zindymu, as nesuprantu.
O man tai atrodo, jog labai susije

Kaip? Su zindymo privalumais ir trukumais. Paaiskinsiu:
pries kelis psl berods, buvo tokie postai, kada moterys net juokais dejo a la zindyviu nuotraukas

, kalbejo apie saves prieziura ir panasiai. Visos smagiai pasijuokem.

Tiek jus, zindancios, tiek mes, nezindziusios, sutikome, jog visa svara ar apsileidimas priklauso tik nuo asmeniniu zmogaus savybiu.
Stai iskilo lyginimo klausimas:vienos nemato reikalo ju lyginti, be tik pati ir seima vaiksto svariai apsivilkusi, o va kita, tokia paranojike kaip as

, nemoku gyventi su nelygintais rubais. Ir stai as, paranojike, aplankau kokia zindancia drauge ir ka pamatau-mama vaiksto suniauniotais dzinsais(nesvarbu, kad svariais), sulamdytais marskineliais, vaikas-kudikis apvilktas irgi nelygintais medvilniniais ar flaneliniais rubeliais, atsisedu ant sugaranksciuotos patalynes...

Kokia mintis man pirmiausia kyla? Ogi vargse mama

ko noreti, juk ji neturi laiko susitvarkyti, mat zindo kudiki...

Suprantat, ka norejau pasakyti? Ne kaltinima, o butent tai, kad tokiu nereiksmingu, atrodo, dalyku, kaip lyginimas yra formuojamas zindancios motinos neigiamas ivaizdis. Juolab, kai ta zmogu pazinai dar pries gimdyma kitoki-pasitempusi, su kostiumeliu, visada islyginta ir svaru
Arba kad ir su tuo miegu. Esu rasiusi, jog mano bernai nemiegojo nei diena, nei nakti iki dvieju metu

Nu toks augimas buvo ju, ne valgyti kelesi, o paverkti profilakstiskai(tyrem ir galvas, ir pas nervu daktarus ejom, diagnoze viena-augimas toks). Naturalu, kad vaiksciojau uzburkusiomis akimis, kad mano paakiai buvo pajuode, rankos drebejo. Kai sutikdavo drauges mane, ju klausimas skambejo vienas-ar maitini pati?

Vadinasi, kai as desciau i viena trukumo punkta ta miego stoka-tai daugeliui zindanciu mamyciu buvo pazistama.

Gal vienai kitai ne. Vadinasi, vel neigiamas zindancios ivaizdis-pavargusi, neissimiegojusi, ikritusiomis akimis.