Tėvų karšinimas (2)

Teko girdėti, kad senelių namai, net ne psichikos ligoniams skirti, turi bent po kelias palatas ir tokiems ligoniukams. Nežinau, ar tai yra oficialiai, bet realiai taip yra. Kiek suprantu ir Kaune slaugos ligoninėje gal nepriklausytų laikyti alzheimerinius, bet kie laikomi. Ir kai kurie laikomi net užrakinti. Panemunės senelių namuose irgi yra net skyrius. Teoriškai gal ir nepriklausytų, bet jei žmogus patenka sveikesnis, o po to suserga tokia liga, tai, matyt, tinkamai susitarus, galima ten laikyti. Gal įmanoma susitarti ir jau sergant. Juk visokių išimčių būna.
Papildyta:

Globėjo skyrimas nėra formalumas, nes bet kokį turto tvarkymo veiksmą atliekant, tai reikia daryti per teismą. O draugiškai pasidalinti sunku, kai yra ne visai lygios dalys ir kiekvienas siekia sau patogesnio gyvenimo. Tai normalu. Nenormalu tai, kad siekiant to patogiau paskirstyto turto, pamirštama, kad už tai yra ir didesnės pareigos kitiems žmonėms.

Mums nepavyko susitarti, kad mamą palaikytų bent dar du mėnesius papildomai, kad ir oficialiai mokant (nors įstatymiškai tokią galimybę ir turėjom). Didektorė teigė, kad jiems tiesiog neapsimoka, nes ligoninė dėl to negauna kažkokų dotacijų, kadangi ligonis pats mokantis.

Skaitineju jusu pasisakymus ir stebiuosi jusu kantrybe, istverme. Nera lengva. Senatve baisu.

Simense, juk jūsų mama privačiuose slaugos namuose, man rodos, tuomet valstybė nesikiša į finansinius dalykus, juk už mamos išlaikymą mokat jūs patys.

susitarti galima ,jei zmogus geras pasitaiko.tik zinai jei per dienas ligoniukas sedes vienas ir uzdarytas tai manau nieko gero nebus.
Papildyta:

pagal istatyma slaugos skyrius turetu aprupinti vaistais(pasibarus galima nesulaukt eiles sekanciam guldimui).o su pinigeliais tikrai pasiseke ,na ir gerai .

O mano mama, jau iš ligoninės bėgo, tai neįsivaizduoju, ką reiktų daryti, jei dabar turėtų gulėti ligininėj. O jai su inkstų liga vis reikia pasigydyti...

Miške baisu, kai jo nepažįsti. Kai pažįsti – ne taip baisu.

Vienu metu daug skaičiau apie vėžį. Dalijosi žmonės, kurie susidūrę. Man buvo irgi baisu. Nes jo dar taip ryškiai nesu patyrus, nesu išgyvenus (nors vėžys yra mūsų šeimą aplankęs).
O senatvė man jau nėra taip baisu. Galiu apie tai skaityti daug, nes įdomu ir naudinga. Tokia mūsų kasdienybė. Tai išgyventa ir išgyvenama.
Papildyta:

Taip, bet mano mama pateko ten, kai jau visos galimybės valdiškoje buvo išnaudotos, išskyrus tuos du papildomus mėnesius (už kuriuos būtų reikėję mokėti po 1800 Lt), bet mūsų nebesutiko ilgiau laikyti.

Būtent slaugos ligoninėje ar slaugos namuose ligoniukas vienas nesėdi. Nes ten yra ir kiti tokie patys žmogučiai (net jeigu jie ir užrakinti). Va, namuose mano mamai tekdavo sėdėti vienai. Nes turėdavau, kad ir kuo trumpiau, nubėgti į darbą, pabūti su savo šeima, atlikti kokius nors kitus savo darbus arba tiesiog naktį miegoti.
Viena bėda svetur yra ta, kad toks ligonis degraduoja ne tik dėl ligos, bet ir dėl to, kad yra tarp tokių pačių. Čia pasidaro situacija kaip Mauglio. Nėra žmogaus, kuris nuolatos būdamas šalia vis padėtų palaikyti įgūdžius, kad jie nesilpnėtų – visi užsiėmę savimi, o jeigu taviškis erzina, jis paprasčiausiai graužiamas.
Bet man ir namie būdavo sunku su mama. Dažniausiai, be sėdėjimo šalia, nežinodavau, ką su ja veikti, nors ji to dažnai klausdavo. Įdomu, ką galima veikti su ligoniu, kai jis nieko negali veikti? Bandžiau skaityti pasakas. Kelias dienas padėjo. Toliau ėmė nebesidomėti. Dabar, aišku, sugalvojau, kad galima dainuoti, melstis. Bet juk to nedarysi ištisą dieną? Mezgimas atkrenta. Prisimenu, kaip mano močiutė megzdavo kas trečią akį (pražią tetos padarydavo), man tas darba atrodė beprasmis, nors močiutė tai darė atidžiai ir susidomėjusi (tarytum nematytų, kad viskas eina kiaurai). Mano mama mezgimu kažkaip jau daug metų nesidomėjo (ir vaikystėje ji megzdavo tik iš reikalo). Kažkada daviau vyti siūlus iš dviejų kamuolių į vieną, tai kol skutau bulves, ji kas dvi penkias minutes kvietinėjo „ar gerai suka“.
Įdomu, o kaip jūsų ligoniukai praleidžia dieną? Ką jie veikia?
Papildyta:

Tokiu atveju, reikėtų arba pačiam pasiimti atostogų ir laikinai apsigyventi ligoninėje, arba samdyti slaugę (būti prie ligonio ligoninėje – yra ir tokia paslauga).

Globėjui neatitenka globojamojo turtas. Tu negali juo naudotis savo poreikiams. Didinti jo turtą gali, jam ką nors dovanoti, o mažinti ar kitaip ,,prichvatizuoti'' ne. Po mirties, turtą dalijasi visi palikuonys po lygiai, jei nėra parašyto testamento.

Šiaip jau yra sudėtinga tvarkyti globojamojo pinigus. Jie maišosi su tavais. Turi nuolatos pasilikinėti čekius, paskui viską susiskaičiuoti, kad ko nors nepraleistum. Ar bandėte kada nors skaičiuoti savo šeimos biudžetą? Bandžiau pati, bet daugiau kaip du mėnesius neištverdavau.
Globėją, atrodo, kontroliuoja sveikatos skyrius. Tik nežinau, iki kokio skrupulingumo.
Nežinau, ar būti globėju vien tik našta, jei ir taip prižiūri ligonį, rūpiniesi juo. Gal kaip tik tai ir galimybė labiau jausti jo situaciją?

Senatve ir man nera jau taip baisu. Tik baisu, kad savo senatve reikes uzkarti kitiems (jeigu buciau bejege)

Tu gali pasirinkti, kam tą senatvę „užkrauti“. Juk dar gali pareikšti savo valią?