buitishkai kalbant - optimistas prisimena sekmes ir jomis remiasi gyvenime, pesimistas - prisimena nesekmes ir tikisi, kad rytoj taip pat nesiseks, nes vakar buvo blogai. statistishkai ir pesimisto ir optimisto gyvenime ypatingai geru ir ypatingai blogu ivykiu buna nedaug, o sekme ir nesekme keichia viena kita.
loterija yra atsitiktinumas - ir ji nuo mastymo nepriklauso... nuo mastymo priklauso, kaip vertinsi loterijos rezultatus.
QUOTE(smike @ 2005 05 14, 22:13)
Mano optimizmas tai ne tikejimasis, kad nenutiks nieko bloga, o tiesiog poziuris i blogus dalykus teigiamu aspektu. Juk kiekvienoj blogoj situacijoj yra ir kazkas gero- tik tai ne is karto pasimato! Skrajojimas padebesiais tai ne optimizmas, o paprasciausias svaiciojimas ir naivumas. Bent jau man taip atrodo. 
QUOTE(Karbynė @ 2005 05 14, 22:32)
Buitiškai mąstau 
- joks pasaulio optimizmas ar pozityvus mąstymas neapsaugos nuo galimos nesėkmės. Tik tokiu atveju toji nesėkmė tavęs nesužlugdys 
- joks pasaulio optimizmas ar pozityvus mąstymas neapsaugos nuo galimos nesėkmės. Tik tokiu atveju toji nesėkmė tavęs nesužlugdys 
na, o tikėjimas ( čia su ragnez toliau polemizuoju) ne visada yra tiesiog duotas, manau, ne vienas giliai tikintis patiria krizes ir abejones, taigi manyčiau, kad nuo mąstymo tai ne tiek daug skiriasi. Tiesiog, ko gero, yra stereotipiškai traktuojamas skirtumas "mokslinis mąstymas-instrumentinis tyrimas- įrodymų gavimas" ir "tikėjimas-tyrimo metodų nebuvimas-objekto nematerialumas-negalėjimas verifikuoti ". Pagalvojus apie Tomą, kuris patikėjo tik ranka palietęs žaizdas, skirtumas tarp tikėjimo ir "tyrimo", įsitikinimo , sumažėja maksimaliai.
karbyne, išmoko mus net ir mirtys, ne tik ligos, nors niekam to nelinkiu. Tikrai išmoko-kad ir to, kiek stiprus mūsų tikėjimas , kiek prasmingas mūsų buvimas, kiek gili kančia. Ir kiek galime pakelti. Ir kad po viso to gyvenimas tęsiasi. Tai pozityvioji to baisaus negatyvo pusė.
QUOTE(mamagitana @ 2005 05 15, 10:55)
karbyne, išmoko mus net ir mirtys, ne tik ligos, nors niekam to nelinkiu. Tikrai išmoko-kad ir to, kiek stiprus mūsų tikėjimas , kiek prasmingas mūsų buvimas, kiek gili kančia. Ir kiek galime pakelti. Ir kad po viso to gyvenimas tęsiasi. Tai pozityvioji to baisaus negatyvo pusė.
Tikrai išmoko ir tikrai su tuo sutinku, bet nei mirtis nei liga pačios savaime nuo to geresnėmis netampa... Čia vadinamas geras "pašalinis poveikis".... Bet "mokymo priemonė" nekokia
QUOTE(mamagitana @ 2005 05 15, 10:55)
karbyne, išmoko mus net ir mirtys, ne tik ligos, nors niekam to nelinkiu. Tikrai išmoko-kad ir to, kiek stiprus mūsų tikėjimas , kiek prasmingas mūsų buvimas, kiek gili kančia. Ir kiek galime pakelti. Ir kad po viso to gyvenimas tęsiasi. Tai pozityvioji to baisaus negatyvo pusė.
Tikrai išmoko ir tikrai su tuo sutinku, bet nei mirtis nei liga pačios savaime nuo to geresnėmis netampa... Čia vadinamas geras "pašalinis poveikis".... Bet "mokymo priemonė" nekokia. Bo silpnesnį ir sulaužyt gali
...
Teoriškai tuo gal ir patikėčiau, bet praktikoje pvz. kai suserga vaikas yra blogai..gal kažkas iš to "išpeša" dvasinės ar dar kokios naudos, bet vaikui negerai...ir vartyk kaip nori, bet liga gera netaps. Kitas klausimas ar dėl to reikia pulti į paniką ir taip dar labiau apsunkinti situaciją..
Na taip, liga blogai. Bet jei vaikas suserga vėjaraupiais, tai jis įgyja imunitetą visam gyvenimui- ar tai blogai? Nes suaugusieji tokias ligas perserga daug sunkiau negu vaikai. Tame ir esmė, kad teigiami dalykai taip ir gali likti nepastebėti. Pilnai sutinku, kad nelaimėje nesinori galvoti, kad tame kažkas dar ir gero gali būti. Va čia jau ir atsiranda mąstymo skirtumai optimisto ir pesimisto.
Na taip, liga blogai. Bet jei vaikas suserga vėjaraupiais, tai jis įgyja imunitetą visam gyvenimui- ar tai blogai? Nes suaugusieji tokias ligas perserga daug sunkiau negu vaikai. Tame ir esmė, kad teigiami dalykai taip ir gali likti nepastebėti. Pilnai sutinku, kad nelaimėje nesinori galvoti, kad tame kažkas dar ir gero gali būti. Va čia jau ir atsiranda mąstymo skirtumai optimisto ir pesimisto.
QUOTE(ragnez @ 2005 05 15, 09:28)
buitishkai kalbant - optimistas prisimena sekmes ir jomis remiasi gyvenime, pesimistas - prisimena nesekmes ir tikisi, kad rytoj taip pat nesiseks, nes vakar buvo blogai. statistishkai ir pesimisto ir optimisto gyvenime ypatingai geru ir ypatingai blogu ivykiu buna nedaug, o sekme ir nesekme keichia viena kita.
loterija yra atsitiktinumas - ir ji nuo mastymo nepriklauso... nuo mastymo priklauso, kaip vertinsi loterijos rezultatus.
loterija yra atsitiktinumas - ir ji nuo mastymo nepriklauso... nuo mastymo priklauso, kaip vertinsi loterijos rezultatus.
Taigi vat, o čia paskaičius pirmuosius puslapius supratau kad galima kaip ir mintimis "sėkmę pritraukt", ligas išsigydyt ir pan., ir atvirkščiai, neigiamomis mintimis prisišaukti bėdas.
Ir galvoju kodėl čia man taip būna, kai labiausiai nesitiki arba nusiteikus geriausiam atvejui - taip ir išlenda kokia nelaukta netikėta nelaimė. Gal ką pasamonėje ne taip "užprogramuoju"
Kita vertus sutinku, kad galbūt tuo metu tos nelaimės kaip tik ir reikėjo, kad kažką išmoktum, suprastum, imtum kitaip vertinti..
QUOTE(smike @ 2005 05 15, 13:18)
Na taip, liga blogai. Bet jei vaikas suserga vėjaraupiais, tai jis įgyja imunitetą visam gyvenimui- ar tai blogai? Nes suaugusieji tokias ligas perserga daug sunkiau negu vaikai. Tame ir esmė, kad teigiami dalykai taip ir gali likti nepastebėti. .
Imunitetas yra gerai, bet ne liga
Būtų daug geriau jei jos nebūtų išvis ir tada nebereikėtų jokio imuniteto 
Šitoj situacijoj gėris yra ligos "dėka" įgytas imunitetas, bet ne pati liga. Net dėl įgyto imuniteto pati liga geresne juk netapo
Tiesiog žmogus atsparesnis tam blogiui ateityje...o ne blogis (na liga) geresniu pasidarė.
karbyne, a karbyne, o kuris dalykas blogis savaime, a priori, kuris gėris? Teologinis traktavimas čia irgi tinka, taip kad neatsisakyk pakomentuot. Šiaip, buitiškai, visiškai sutinku, kad nei sirgt, nei mirt noro nėra, tai bloga ir nelinksma ir nereikia man tokių pamokų. Bet suprantu, kad be to gyvenimo nėra, tiesiog jis kitoks dabar ir čia man neduotas. Toliau mąstau,kad jei jau tie blogiai neišvengiami, jie turi būt prasmingi. Tai kokia ta prasmė? Ir kas blogio autorius?
QUOTE(mamagitana @ 2005 05 15, 21:16)
Toliau mąstau,kad jei jau tie blogiai neišvengiami, jie turi būt prasmingi. Tai kokia ta prasmė? Ir kas blogio autorius?
Vadinas mąstai pozityviai... o dėl blogio autoriaus - va čia Tave paveikė negatyvas...
QUOTE(mamagitana @ 2005 05 15, 22:16)
Toliau mąstau,kad jei jau tie blogiai neišvengiami, jie turi būt prasmingi. Tai kokia ta prasmė? Ir kas blogio autorius?
A blogio autorius jei jau užklausei tai Liucifierius.
Paskum sugundė nabagus žmonelius ir jie patys prisidirba tiek, kad maža nepasirodys... Tai kaip čia pasakyt apie tą autorystę? 
- piktasis gundo, a kas netingi tom pagundom atsakyt tas ir užsiima visokiais nešvariais darbeliais ... A paskuum yra blogio rūšys: fizinis, moralinis ir t.t. Nors į tas klausimas "kokia blogio prasmė?" kartais taip ir lieka tiesiog retoriniu...Ypač kai susiduri su kenčiančiu nekaltai...Kad ir cunamis per praeitas kalėdas ...vargu ar Pono Dievo tikslas buvo paauklėti kitus pasinaudojant nekaltųjų mirtimis... Vat nėra atsakymo ir tiek...arba aš (kaip ir gausybė žmonių) jo nežinau...nes neįmanoma žinoti atsakymų į visus klausimus. Ir sunku įsivaizduoti žmogų, kuris žvelgdamas į šitą tragediją, pamatytų gėrį... gal kažką sukrėtė, bet žmogaus gyvybė nėra auklėjimo priemonė... taip sau mąstau...
P.S. asmeniškai netikiu, kad pats blogis gali būti prasmingas. Mano galva prasmingas gali būti tik tą blogį lydintis, kaip aš sakau "pašalinis poveikis" ...
Pvz. sunkios ligos atveju žmogus gali įgyti daugiau brandos (nors gali ir visiškai "sulūžti"), bet vistik nė viena motina žiūrėdama į savo nebrendylą sūnelį nelinkės jam sunkios ligos (net jei žinos kad susirgęs jos sūnus pakeis mąstymą)...
Prasmingas yra ne pats blogis, o žmogaus laikysena jo atžvilgiu.
...Pvz. sunkios ligos atveju žmogus gali įgyti daugiau brandos (nors gali ir visiškai "sulūžti"), bet vistik nė viena motina žiūrėdama į savo nebrendylą sūnelį nelinkės jam sunkios ligos (net jei žinos kad susirgęs jos sūnus pakeis mąstymą)...
Prasmingas yra ne pats blogis, o žmogaus laikysena jo atžvilgiu.
